Piktinkitės italais, kiek norite, bet maistas jiems yra gyvenimo atskaitos taškas. Mano draugę gražuolę baltarusę Galiną paliko jos vaiko tėvas italas diplomatas Angelo. Gyveno puikiame bute ant jūros kranto Romos priemiestyje Ladispoli. Ji jam gamindavo nuostabius mamos kepsniukus, užkeptus sūriu, jis jų negalėdavo pakęsti. Angelo vesdavosi Galią į prabangiausius Romos žuvies restoranus, ji ragaudavo, bet naktį visas jūros gėrybes išvemdavo.
Dažnai vaikštinėdama su mūsų lietuviais gurmė po Romos miesto centrą užsuku į vieną garsiausių žuvies restoranų „La Rosetta“. Ach... kokie aromatai. Kažką jie man primena.
Romos restoranai vienas su kitu konkuruoja žalios, visiškai termiškai neapdorotos žuvies patiekalais. Ne, tai visiškai ne mūsų įsivaiduojamas karpačo. Žuvies filė, raudonųjų „carabiniere“ krevečių minkštimas nemarinuojamas citrinos ir alyvuogių aliejaus sultyse. Žuvis – visiškai žalia, panašiai kaip autentiškuose japonų sušiuose. Bet jos skonis kitoks, nei ištraukus žuvį iš tinklo. Jis – dieviškas.
Leidimas gaminti žalią žuvį suteikiamas tiems restoranams, kurie turi galimybę atlikti vieną žuvies ir jūros gėrybių apdirbimo procedūrą, itališkai vadinamą abattimento. Vos pagauta žuvis dedama kelioms minutėms į 180 laipsnių šalčio šaldiklį. Kirmėlių lervos žūsta. Žuvis tampa nepavojinga.
