Mėgstame lankyti senoviškas lietuviškos virtuvės vieteles, blynines, kibinines, koldūnines. Jose visada būdavo skanu. Lietuvą mes siejame su puikiomis sovietmečio laikų virėjomis, kurių niekas nepralenktų meistriškumu. Jos puikiai iškepdavo lietinius, bulvinius blynus. O kur dar mūsų kibinai, cepelinai? Neretai užmerkę akis Romoje svajodavome apie Druskininkų restorane „Nemunas“ garsios virėjos Šlikienės prieš daugelį metų sultingai kepamą karbonadą.
Bet visos sovietmečio virėjos jau pensininkės. Druskininkuose dar išlikusi viena miela vietelė, kur jausdavome moterų rankų šilumą. Todėl kaskart atvykę atostogų tradiciškai keliaudavome į senovišką sanatoriją. Ten jau tris dešimtmečius dirbanti šviesiaplaukė padavėja Raselė mums užsakydavo Kijevo kotletų. Kai buvo remontuojama Vilniaus „Neringa“, panašios kokybės Kijevo kotletą, kuris Vilniuje vadinosi „Neringos“, ragaudavome tik Druskininkuose. Prisiminę jį Romoje nurydavome seilę, apsilaižydavome lūpas, įsivaizduodami, kaip sviesto čiurkšlė su nuostabiu šviežių krapų prieskoniu į burną ištrykšta.
Bet praėjusią vasarą mūsų vienas po kito laukė nusivylimai. Su mūsų tradiciniais lietuviškais patiekalais kažkas atsitiko. Pensininkių virėjų nostalgiją jautėme kiekviename žingsnyje.
O vienas senas bičiulis vilnietis iš anksto įspėjo: žinokite, jei kažkur Vilniuje bandysite užsisakyti įprastus dienos pietus, teks susitaikyti – porcijos Lietuvoje gerokai sumažėjusios. Nors kaina – išaugo.
Visiškai teisingai – viename tinkliniame Mažeikių restorane apstulbome. Sumažėjo tai sumažėjo, bet tik ne sriubos. Betgi ne, vandeningos burokėlių sriubos dubenėlyje plūduriavo vos keli šaukštai.
Ką padarysi. Pasilaikysime dietos. Bet istorija čia dar nesibaigia. Įprasto sulenkto kaip nosinė lietinio blyno su sūrio ir kumpio įdaru laukėme gerą pusvalandį. Nors sėdėjome visiškai tuščioje restorano salėje. Galų gale, blynų vietoje išvydome pusiaužalį tešlos gabalą, padengtą gražgarsčių lapais. Sunku buvo pabaigti jį iki galo, tačiau skubėjome į renginį, tad net supykti ir atgal į virtuvę pabaigti kepti neprašėme.
Tiesa, belaukdami mūsų blynų pro langelį stebėjome maistą išsinešti gaminančią virėją. Iš prekybcentrio į šį restoraną užsukusios jaunos merginos plastiko pakuotėse kažką išsinešinėjo.
Druskininkuose ragaudami storus bulvinius blynus išgirdome, kad Lietuvoje smarkiai sumažėjo padavėjų. Hmm... Jaunimas, pasirodo, nebenori dirbti už jokius pinigus. Nei padavėjais, nei šefais, nors šefams siūlomi per tūkstantį gerokai perlipę honorarai. Kas atsitiko?
Vieno restorano direktorė liūdnai sakė, kad jaunimas nieko nebenori apskritai veikti. Geriau gyventi iš pašalpų, todėl, jos galva, tai ir yra priežastis, kad maisto kokybė gerokai suprastėjusi. Negalėjome patikėti.
Viename didžiųjų Vilniaus prekybos centrų vienoje švarioje vietelėje skubėjome užsisakyti mūsų mėgstamus lietinius, paprastai įdarytus kumpiu ir sūriu. Bet vėl susinervinome. Anksčiau lietiniai būdavo aromatingi, traškūs. Dabar – vietoje įprasto įdaro, sutrintos kažkodėl rūgščios voveraitės, kaina euru pakilusi, bet pats blynas – ištižęs, tešla pusiau žalia.
Greitkelyje Klaipėda–Kaunas greta Kryžkalnio sustojome cepelinų. Prisiminę neblogus Nidos cepelinus šįkart greitai nusivylėme – mėsa atsiskyrė nuo luobo, viduje atrodė lyg perkramtyta. Gal šis cepelinas buvo šviežiai pagamintas, tik su prastos kokybės mėsa? O gal ir ne, nes paprastai luobas – kaip mūsų išsvajoto Druskininkuose Kijevo kotleto – atsiskiria tik tada, kai kotletas būna šaldytas. O jei dar iš vidaus pasipila ne nuostabūs lietuviški krapai, ištirpę svieste, o druskos pilna „Vegeta“, kaip atsitiko šįmet...
Patys kibinų šią vasarą neragavome, bet mūsų draugai – italai – taip. Jų užsisakė keliose vietose, bet buvo senza gusto (liet. be skonio), be kvapo. Kažkokie industriali (liet. „pramoniniai“). Žadėjome svečiams, kad bus puikūs, su sultiniu, taip jau daug metų pagal tradiciją gaminama mūsų istorinio pasididžiavimo mieste – Trakuose. Pasakojome italams, kad ištrykš avienos sulčių riebaliukas, vos prakandus traškią plutelę. Ne, nieko panašaus neatsitiko. Kibinas buvo vos šiltas, tarsi užsakius būtų įkištas į mikrobangų krosnelę pašildyti. O gal klystame? Argi ir kibinus įmanoma pašildyti?
Vis dėlto, emocijų mūsų draugai italai patyrė. Druskininkuose juos sužavėjo pusryčiai su šviežutėliais rageliais kavos bare. Italams pusryčiai – šventas reikalas. Tik nustebino milžiniški kapučino puodai. Sunku, stebėjosi, net juos išlaikyti rankoje. Kam gi tos kavos – tiek daug?
Espreso nerizikavo užsisakyti, nes prasta kava sugadino puikius pietus viename Nidos restoranų, kuriame valgė skanų kiaulienos kepsnį. O štai Druskininkuose maloniai džiugino purūs cornetti (liet. rageliai), gerokai pranokę anuos, prie kurių reikia ilgokai stovėti eilėje belgiškoje bandelinėje. Kavinėje, kurioje dar nervino ir į ragelius įkyriai besikėsinančios širšės.
Ko labiausiai ilgėjosi mūsų draugai, šįmet keliaudami Lietuvos miestais? To paties, ko ir mes, – naminės nonna (liet. močiutės) virtuvės.
Tam iš anksto buvome pasiruošę.
Todėl gerų pietų abstinenciją italams kompensavo mūsų pensininkės močiutės. Viena jų Kaune nulipdė sibirietiškų koldūnų, kita – Druskininkuose – pritarkavo bulvinių blynų. Ne, ne storų, įmirkusių aliejuje, kaip restoranuose. Plonyčių, traškių, su garbanotais paskrudusiais krašteliais. Ach... Prie tokių kepant tenka kantriai paprakaituoti. O desertui močiutės priraitė dar ir keistų garbanotais kraštais sklindžių, įdarytų miško uogomis. Taip italai vaikinai pavadino mėlynes. Dėkojo nonnoms, įteikė po vazoninę gėlę – jų pirko tikrai nuostabių.
Kitos uogos, kurių skonį italų jaunimas „išsivežė“ mintyse į namus, buvo trintos bruknės. Tai – mano pačios pagamintos, Druskininkų turgelyje įsigytos uogos, tinkančios derinyje su mėsa. Juk kiauliena – aukščiausios kokybės. Bruknes kaskart deriname prie kiaulienos išpjovos, kurią iškepėme svečiams savo židinyje. Valandžiukę palaikytą raudonajame vyne ir balzaminiame acte filė pervėrėme dviem virbalais, ant beržo malkų užmetėme kadagio šaką, ir štai jums nepakartojama emocija. Minkštutėlė mėsa, su rausvu viduriuku, lyg italų mėgstamame jautienos roast beef, gyva, sultinga, nepribaigta konvekcinėje restoranų krosnyje.
Tuo tarpu mūsų Lietuvoje gyvenančią atžalą, trisdešimtmetį vaikiną, belaukiantį sesers su draugais italais, vos įtikinome nupirkti kiaulienos sprandinę Zanavykų turguje. Jis jau mąstė kitaip – juk ir prekybos centrų gatavas šašlykas – skanus. Na, ką tu, mielasis, sakėme, juk jis – marinate kelias paras, o taviškis, pamasažuotas su svogūnais ir citrinomis tavo rankomis čia ir dabar, bus visai kitoks. Įtikinome. Iš tiesų, sakė italai, tai buvo vienas nuostabiausių lietuviškų patiekalų, iškeptų namų kieme. Vis dėlto, ir mes patys negalime grįžti į Romą nusivylę. Juk taip laukėme vasaros atostogų Lietuvoje, svajojome apie namų virtuvę. Tai kaip išvažiuosime, neparagavę skanių naminių blynų?
Tarsi išsimeldėme siurprizo. Ten, kur nesitikėjome.
Privačiai vakarienei Kėdainiuose skubėjome įsigyti reikiamų produktų. Pietų valandą bėgte užsukome į pakeliui stūksantį Kauno prekybos centrą.
Hmm... Iš kažkur sklido toks malonus kepamų blynelių kvapas, geros tešlos, visai kaip sovietmečio laikais Žirmūnų, Lazdynų restoranuose, Druskininkų „Turisto“ kavinėje, į kurią vaikystėje sekmadienį keliaudavau pietauti su tėvais.
Aromatas mus nuviliojo iki mažos švarios vietelės, vos keli staliukai. Dvi elegantiškos jaunos moterys suko ant šakučių lakštinius. Paslapčia stebėjome jas. Ne, pasta – ne su vištiena grietinės padaže, kaip paprastai. Su baravykais. Panašus receptas italų svečių laukė šįmet ir mano namuose. Bet, deja, patyriau fiasko, pagardinusi 20 eurų kainavusius baravykus grietinėle. Padažas sušoko į vieną masę, mano spagečiai sulipo. Disastro (liet. siaubas), sakė mano svečių žvilgsniai. O juk taip buvo išsiilgę pastos.
Dviejų ponių tagliatelle (liet. lakštiniai), tuo tarpu, Kauno vietelėje atrodė gražiai. Bet lakštinių mes nenorėjome. Mes užsisakėme... lietinius. Su sūriu ir kumpiu.
O, dangau...
Jie buvo tokie nuostabūs, tokie traškūs, neprisigėrę aliejaus ir nepašildyti – nei per karšti, nei drungni, tokie dieviški, kad mus visam vakarui „užtaisė“ puikia nuotaika. Jie buvo tokie gražūs, geltoni, su apskrudusiais krašteliais, sulenkti kažkaip elegantiškai, su meile, paprastai, lyg kažkas juos būtų pagaminęs namuose, belaukiant savo mylimiausio žmogaus.
Jie buvo tokie, kad pašokę nuo kėdės įkišome galvą pro duris į virtuvę. „Kas iškepė šiuos blynelius?“ – sušukome, sulaikyti atsivijusios barmenės.
Pro varstomų durų tarpą matėme ne itin jauną geltonplaukę moterį. Plaukai sušukuoti tvarkingai, lieknutė, įraudusiais skruostais prie čirškančios keptuvės.
„Jūs?“ – paklausėme.
Moteris išsigandusi tik linktelėjo galva.
„Grazie. Grazie. Grazie. Skelbiame jus šios vasaros nugalėtoja. Dešimt balų. Ačiū už puikius blynus.“
Pagaliau pasijutome namuose.
