Dėl itin aukšto skausmo slenksčio psichopatai, skirtingai nei sociopatai, niekad nereaguoja impulsyviai, savo veiksmus gali labai racionaliai apmąstyti, apskaičiuoti visus galimus ėjimus, todėl jiems lengva įgyvendinti bet kokias reformas – politines, socialines, asmenines. Kadangi sugeba puikiai imituoti empatiją, kaltę, sąžinės graužatį, jų visai nejausdami, yra išoriškai žavūs, todėl itin greitai kyla karjeros laiptais.
Dažnai cituojamas italų Renesanso filosofo ir politiko Niccolo Machiavelli teiginys „tikslas pateisina priemones“ yra apie idealų politiką – psichopatą. Mat tobulas politikas pagal jį – puikus manipuliatorius, emociškai šaltas, paminantis moralės normas visada, kai jos jam trukdo pasiekti norimų tikslų, ir prisimenantis, kai jos jam naudingos.
Prosocialus psichopatas tarsi supermenas: ryžtingas, bebaimis, negailestingas, bet kartu ir ramiai planuojantis ir įgyvendinantis, ką sumanęs, taigi charizmatiškas lyderis, į kurį daug kas norėtų lygiuotis, nes tokios savybės atveria visas norimas duris.
Įdėmiau pastudijavus įtakingiausių ir garsiausių pasaulio politikos, verslo, meno žmonių biografijas, panašu, kad pasaulyje karaliavo ir tebekaraliauja psichopatai ir narcizai. Psichopatai – socialinėje sferoje, narcizai – meno sferoje. Kiekvienas psichopatas turi narcisistinių bruožų, bet toli gražu ne kiekvienas narcizas yra psichopatas. Abiem asmenybės akcentuacijoms būdingas didžiulis egocentrizmas, bet narcizams svarbus patvirtinimas iš išorės, nes jų savivertė minta vien išorės nuomone. Todėl demaskuotas narcizas jaučia gėdą, bet reaguoja į ją apkaltindamas auką. Psichopatai kaltės, gėdos, sąžinės graužaties nejaučia. Jų nedomina jų veiksmų pasekmės moraliniu atžvilgiu, juos tedomina veiklos pasekmės išsikeltų tikslų efektyvumo atžvilgiu.
Šių laikų sėkmingo žmogaus dvasią atitinkančios psichopatinės savybės greitai tapo visokio plauko koučerių preke. Visi mokymai „kaip tapti sėkmingam, kaip tapti lyderiu“ grindžiami būtent psichopatiškų savybių ugdymu ir empatiškų užgniaužimu: būk tvirtas, siek savo tikslų bet kokia kaina, nekreipk dėmesio į kliūtis (tai yra, į kitus žmones, nes kas gi dar yra tos kliūtys), kitų problemos – ne tavo reikalas, nereaguok, jei tau tai nenaudinga. Kurk pasaulį pagal Jeano-Paulio Sartre'o posakį „Pragaras – tai Kiti“: kurk pragarą kitiems, nes svarbiausia, kad gerai būtų tau. Žinoma, praėjęs tokius apmokymus, kurį laiką žmogus ir nori, ir gali vaidinti Sniego karalienę – puikų psichopatės pavyzdį – iš Hanso Christiano Anderseno pasakos, tačiau tai laikinas vaidmuo ne tik todėl, kad tikri lyderiai jokių kursų nelanko, bet ir todėl, kad psichopatu gimstama, o ne tampama.
Ir pagrindinė įgimta psichopato savybė – labai aukštas skausmo slenkstis. Jei jo nėra, žmogus gali būti asocialus kitais atžvilgiais, bet tai nebus psichopatas. Vedamas savisaugos instinkto žmogus siekia malonumo ir vengia kančios. Kaip tik todėl nenori ir kitam suteikti skausmo, nes nesunkiai įsivaizduoja save kito vietoje. Psichopato skausmo slenkstis aukštas, todėl jis menkai junta ir savo skausmą, ir juo labiau – kitų skausmus. Būdamas nejautrus skausmui, taigi iš esmės – nejautrus ir mirčiai, jis nebijo nei pats rizikuoti, nei rizikuoti kitais – įskaitant ir savo bei kitų gyvybes.
Psichopatiškų žmonių smegenų tyrimai rodo, kad jie nerodo jokių išgąsčio ženklų, kurie būdingi skausmo vengiančių žmonių smegenims. Ir jų nerodo net vedami į mirties bausmės vietą. O kadangi skausmas jų nebaugina, jiems visai nerūpi jų darbų pasekmės ir galimà bausmė. Kaip tik todėl psichopatai negali suprasti savo aukų skausmo ir jų ar jų artimųjų užjausti. Psichopatas tarsi stebi mirtį – net pačių artimiausių žmonių. Mirtis jam kelia susidomėjimą ar nuobodulį, bet niekad – kokių nors kitų emocijų, nes jų tiesiog neturi. Matydamas, kad žmonės sielojasi, jis irgi suvaidins sielvartą, nes tokioje situacijoje tai duoda socialinių dividendų. Beje, jau Seneka „Laiškuose Lucilijui“ prieš pustrečio tūkstančio metų iškėlė psichopatiškų savybių politikoje vertingumą, teigdamas, kad geras yra tas valstybės vyras, kuris iš artimojo laidotuvių iškart eina spręsti valstybės reikalų. Tokie geri valstybės vyrai kartu su įmonių vadovais, prekybos agentais, teisininkais, chirurgais, žurnalistais yra psichopatų mėgstamų profesijų pirmosiose pozicijose.
Kadangi psichopato skausmo slenkstis aukštas, jis emociškai prie nieko neprisirišęs. Mažas vaikas labiausiai bijo, kad jį paliks artimieji, ypač mama. Kadangi psichopatas nejautrus, jis neprisiriša net prie artimiausių žmonių – nėra mamos, gerai ir be jos. Tačiau jei jau jam paaugus mama nesielgs taip, kaip jam naudinga, jos atžvilgiu taps agresyvus: jei normali žmogaus reakcija į stresą – pulti arba bėgti, psichopatas tik puola; bėgti jam nereikia, nes jis niekad nejaučia baimės.
Taigi jei įprastai vaikas, kai mama nesutinka nupirkti ledų, parduotuvėje verkia, psichopatiškas vaikas nutyli, bet vėliau atkeršija – fizine ar psichologine agresija, taikydamas į artimiausio, taigi labiausiai pažeidžiamo, žmogaus skaudamiausias vietas. Skausmą kitam jis sukelia ne todėl, kad jam kaip sadistui tai būtų malonu, nors kartais sadistinės ir psichopatinės savybės pasitaiko kartu, o todėl, kad jam reikia pasiekti savų tikslų. Jei jų siekiant tenka kam nors sukelti skausmą, vadinasi, taip reikia. Taigi nubausta mama, pavyzdžiui, šantažuojant „tu manęs daugiau nepamatysi“, kitą kartą susipras, kad geriau vis dėlto pirkti ledų, nei prarasti savo vaiką.
Psichopatai ir nejausdami emocijų gyvena komfortiškai. Blogai gyvena šalia jų esantys – ypač jų tėvai. Nuo mažens jie nelaikomi tėvais, su kuriais sieja gilus emocinis ryšys, o tik naudingais prižiūrinčiais asmenimis, kurie gali būti išnaudojami ir suaugus. Tarkime, jei jau suaugęs psichopatas nenorės dirbti, tėvams bus pasakyta: jūs privalote mane išlaikyti, nes aš į pasaulį nesiprašiau. Neišlaikysite, pasigailėsite. Kitaip sakant, bus manipuliuojama artimiausių žmonių kaltės ir gailesčio jausmais. Tačiau pats psichopatas jo požiūriu neprivalo niekam nieko. Kol naudinga, bus su tėvais, draugais, kai nenaudinga, ramiai atsisakys ir artimiausių žmonių, nes emocinio ryšio su niekuo neturi.
Tačiau būdamas žmogus be emocijų, psichopatas įdėmiai šaltakraujiškai stebi žmones. Todėl jis puikiai perpranta kitų žmonių silpnąsias puses, jų emocijas, kurias juvelyriškai tiksliai gali atkartoti jam naudingose situacijose. Dėl to pavojinga psichopatui atskleisti bet kokią asmeninę informaciją: ji bus panaudota prieš, kai tik jam tai pasirodys naudinga. Jei darbe teko psichopatas viršininkas, protingiausia pamažu ieškotis kito darbo, o iki tol būti tylesniems už tylą, nes bet koks, kad ir ramiausiu tonu išsakytas nepritarimas bus priimtas kaip grėsmė, kai reikia pulti.
Žiūrint evoliuciškai, psichopatus gamta išsaugojo tikriausiai todėl, kad jie buvo naudingi genties išgyvenimui: akivaizdu, kad tik nejautrus žmogus gali apsaugoti gentį nuo pavojų, kad ir nuo Trojos arklių, kurie sumanipuliavę gailesčiu, pavyzdžiui, savo realiomis ar tariamomis ligomis, mažais vaikais, siekia savo tikslų, kad ir uzurpuoti svetimą teritoriją. Vadas, kuris neturi gailesčio, egoistiškai rūpinsis sava teritorija, o gailestingasis įsileis svetimus, ir taip sunaikins savą gentį. Tai, kas pateikiama kaip „stiprus charakteris“, „stora oda“, dažnai nėra jokia teigiama tradicinių moralinių vertybių savybė – tai tėra psichopatiškos savybės, nulemtos to, kad psichopatui iš prigimties dėl nieko neskauda tiesiogine to žodžio prasme.
Tačiau kadangi jam neskauda, reikia labai stiprių dirgiklių, kad gyvenimas netaptų nuobodus. Iš esmės savo elgesiu psichopatas ir siekia rasti tokių dirgiklių, o kas ieško, tas randa: asocialūs psichopatai tampa žiauriausiais žudikais, kaip Tedas Bundy, o prosocialūs, išaugę palankioje socialinėje aplinkoje, turintys gabumų kokiai nors sričiai, įgiję išsilavinimą, tampa tos srities lyderiais.
Kaip susiklostys psichopato gyvenimas, priklauso ne tik nuo to, kad jam teko vadinamasis „psichopato genas“ – tam tikra vegetacinė nervų sistema su aukštu skausmo slenksčiu, bet ir nuo intelekto bei gabumų. Tarkime, gabus mokslams ar menams psichopatas veikiausiai netaps serijiniu žudiku, bet jo gyvenimas savo principais nelabai skirsis kad ir nuo serijinio žudiko D. Bertkowitziaus elgesio principų – ne tik žudyti, bet ir nužudžius siuntinėti policijai ir teismams pašaipius laiškus. Kitaip sakant, D. Bertkowitziaus, T. Bundy‘o ir kitų asocialių psichopatų elgesio modelį perkėlus į socialaus elgesio plotmę – psichopatiškam įmonės direktoriui įprasta taikyti mobingą darbe, apgaudinėti verslo partnerius, jei tik strategiškai jo tikslams tai naudinga. Taigi asocialaus psichopato žmogžudystės naktį akligatvyje ir prosocialaus psichopato vykdomas konkurentų versle, politikoje eliminavimas, aferos, apgaudinėjimas nesirenkant priemonių savo principais tapatūs.
Aplinkinis pasaulis psichopatui – tik resursai jo tikslams. Žmonės ir daiktai susilygina – visi jam tėra tik objektai. Net šeimos kūrimas jam tolygus daikto įsigijimui, į vaikų auklėjimą taip pat neįsitraukia, nes čia reikia emocijų, kurių jis neturi. Žmonės – ne itin patogūs objektai, bet kaip ir kiti daiktai pastatytini į psichopatui naudingas vietas. Dažnai apie kiekvieną egoistą sakoma, kad jis psichopatas. Bet tai nėra tikslu, nes vien egoizmo būti psichopatu maža. Dar reikia minėtos itin stiprios vegetacinės nervų sistemos ir labai aukšto skausmo slenksčio, kurie leidžia šaltakraujiškai spręsti kitiems žmonėms emociškai jautriausias problemas tarsi dėliojant šachmatų figūras.
Jei psichopato tikslas – valdžia, jis čia su stoiška ramybe manipuliuos – ne rėkdamas, ne impulsyviai užsidegęs kaip kad isteriškos ar sociopatiškos asmenybės tipai, o sklandžiai, ramiai dėstydamas savo poziciją, kurioje tarsi netyčiom bus pakišta visuomenę sukiršinanti jo užmačioms reikalinga idėja, nes juk niekas neįtars blogomis užmačiomis inteligentiško, išsilavinusio žmogaus, mat visų akys smerkiamai kryps tik į nepavojingai besisklaidančius sociopatą ar isteriką.
Jei aukštas pareigas socialinėje hierarchijoje užimančio psichopato sutuoktinė sunkiai susirgs, jis labai racionaliai su tuo susitvarkys: ji jam jau nebenaudinga, bet dar gyvos juk neišmesi į konteinerį kaip nereikalingo daikto. Ir ne dėl to, kad būtų gaila, bet dėl to, kad tai nenaudinga politiniam ar socialiniam įvaizdžiui, o ir gyvenimas – ne serialas „Kortų namelis“, kur trukdantį tavo tikslams žmogų nustūmei ant metro bėgių ir eini toliau kurpti savo valdžios perėmimo planų jau be jo. Todėl dėl visuomenės akių psichopatas apmokės jos gydymo išlaidas, o pats dar jai kankinantis ligos patale įsigys meilužę, nes juk reikia su kažkuo tenkinti savo fiziologinius poreikius. Kas nors sužinos? Psichopatams nusispjauti, ką apie juos galvoja kiti: gėdos jausmas jiems taip pat nepažįstamas. O sužinojusius tai, ko jiems nereikia žinoti, ras būdų užtildyti.
Empatiški žmonės klaidingai mano, kad psichopatą galima pakeisti apeliuojant į jausmus, kad jį gali paveikti gėdijimas „turėk sąžinės“ arba kad reikia tik tinkamo auklėjimo ar psichologo pagalbos, ir psichopatas nebebus psichopatu. Iš esmės tai Sizifo darbas, stengiantis priversti psichopato smegenyse susijungti tai, kas pas juos gamtiškai nėra sujungta. Tai klaida ir ne tik todėl, kad tai genetiškai sąlygotas asmenybės tipas, bet ir todėl, kad vienintelis tokio gėdijimo ar auklėjimo rezultatas tegali būti psichopato kerštas už patirtus nepatogumus.
Būtent todėl psichopatui nereikia rodyti jokių savo emocijų, nei teigiamų, nei juo labiau neigiamų. Dažna emocingų žmonių klaida manyti, kad savo nuoširdumu nusipirks psichopato palankumą. Jei jam tai naudinga, jis atsakys tuo pačiu – bet tai bus suvaidintas jausmas, o jis priims domėn tik faktą, kad tam tikri dalykai tą žmogų džiugina ar liūdina, todėl reikalui esant juos galima bus panaudoti prieš jį. Dažna ir svarbiausia – kartais net žmonių likimus griaunanti – klaida, įvykus konfliktinei situacijai su psichopatu, patyrus iš jo neteisybę, bandyti tą situaciją taisyti. Psichopatas komfortiškai jaučiasi būtent konfliktinėse situacijose, kurios stimuliuodamos malšina jo – bejausmio – nuobodulį, todėl bet koks konfliktas – dovana jam. Vienintelis teisingas ėjimas – pasitraukti, nes laimėtojas bus tik psichopatas.
Jei psichopatui konfliktinėje situacijoje grasinama toje srityje, kuri nėra tiesioginis jo interesas, jis gali tai praleisti pro ausis, priimti kaip įžeidimą, už kurį reikia įžeidėją pamokyti, o jeigu sureaguos į tai rimtai, ras būdų priešininką sunaikinti – socialiai, finansiškai, fiziškai. Tai vienintelis asmenybės tipas, kuris apgauna ir melo detektorius: jei jiems agresyviai reaguoti nėra priežasties, jie itin šaltakraujiškai atsakinėja į klausimus. Kaip tik dėl to daugelyje šalių melo detektoriai ir nelaikomi įrodymu teismuose.
Jei psichopatai vieninteliai, kurie sugeba apgauti ir melo detektorius, aišku, kaip lengvai jie apgaudinėja žmones. Taip yra todėl, kad jie puikiai imituoja kitų žmonių jausmus, kuriuos yra sugavęs jų įdėmus pasaulio stebėtojo žvilgsnis. Taigi psichopatas gali pasakyti „aš tave myliu“, jei jo tikslams, kokie jie bebūtų – sukurti šeimą, gauti sekso vienam kartui ar pasinaudoti žmogumi kokioms nors kitoms reikmėms – tai bus naudinga, ir jis yra pastebėjęs, kad žmones tokie žodžiai veikia. Tačiau tie žodžiai jam neturės jokio emocinio turinio. Kalbà psichopatui tėra žodžių rinkinys savo tikslams pasiekti. Kadangi jis pastebi, kad emocionalūs žodžiai veikia žmones, jis tiksliai reikalingose situacijose juos ir vartos.
Taigi psichopatų niekas neriboja: nei sąžinė (iš vidaus), nei baimė (iš išorės). Jiems nusispjauti ant bet kokių socialinių normų, jei jos priešingos jų interesams. Todėl nepavojingas tik miręs psichopatas. Nes tai vienintelis žmogus, kuris sausas išeis iš beviltiškiausios situacijos ir vėl tęs savo veiklą. Prosocialus psichopatas – tai Friedricho Nietszche antžmogis iš „Taip kalbėjo Zaratustra“ realybėje: „Kas negali valdyti, turi paklusti.“ O tobulai valdyti gali tik tas, kuris neturi jausmų, taigi psichopatas.
Artėjančiais ilgais rudens vakarais galima peržvelgti žmonijos istoriją ir nūdieną ir pamatuoti šias psichopatines savybes konkrečioms politikos ir verslo asmenybėms. Atsiskleidęs vaizdas bus baisesnis už „Avinėlių tylėjimą“.
