Lietuviai yra puikiausi veidmaniai: ašarotų senukų akių prireikia tik tada, kai prieš kažką „kovojame“

Taip, jūs teisingai skaitote – šiame straipsnyje bus visko, ką jūs taip dievinate: kenčiančių lietuviškų motinų, ligoninių, ligonių ir vaikučių, bet svarbiausia čia bus pensininkų ir iš jų pavargusių akių riedančių ašarų! Sugrubusių jų rankų ir į tolį žvelgiančio jų žvilgsnio. Skurdo?

O, taip, taip! Skurdo būtinai bus, kaip mes lietuviai be jo apsieitume! Tiksliau – be kovos prieš skurdą. Ar už skurdą? Palaukite, jau ir pati pasimečiau... O pabėgėliai ir gėjai? Na, čia jau kaip pageidausite. Vaikučių nereikia, sakote? Dabar jie nelabai ant bangos? Gerai, vaikučius palikime kitam kartui, šiandien užteks ir pensininkų.

Kad mes, lietuviai esame įpratę lengvai prisitaikyti prie visokiausių, dažnai ypač nepalankių mums sąlygų – nieko naujo. Na, dažniausiai tai būdavo vienintelis šansas mums visiems išlikti.