Vieną Lietuvos kampelį sulygino su Kaprio sala ir Roma: gražu, bet kur jaunimas?

Žiemą Romoje užmerkę akis svajojame, kaip krisime į ledinį lietuvišką ežerą. Sulaukę liepos vidurio kertame Europą iš Romos į Druskininkus. Lėkdami automobiliu svarstome, kaip smarkiai pakito pasaulis. Kaip viskas jame supanašėjo, įskaitant bendrą planetą apėmusį kataklizmą – pandemiją. Vis dėlto skirtumų dar daug liko.

Mums norisi, kad niekas nekistų, bent jau ten – Druskininkuose. Kad liktų nepaliestas Druskonio ežeras, Vijūnėlės tvenkinio pliažas šlaite, žaliasnapės antys, berželiai anapus. Ir vaizdas į bažnyčią nuo kranto.

Tai – didžiausias Druskininkų turtas, kurio pasiilgstame labiau nei Tenerifės vandenyno, Zanzibaro smėlio, Egipto jūros faunos, Pietų Italijos Kalabrijos krištolinių bangų.