Pasyviai-agresyvus lietuviškas susimenkinimo genas arba nuodingasis lietuviškas kuklumas

„Oi, jau tas lietuviškasis kuklumas“,– sako Valė Janei, kai toji kukliai „papeikia“ savo gamintą tortą. Tortą, prie kurio ji prastovėjo nei daug, nei mažai, na, tik kokias penkias valandas. „Eik tu, čia žinai, tik šakar makar, kažką primarmaliavau“, – nekaltai akis žemėn delbia Janė, o skaisčiai išraudę žandukai rodo – Janei malonu.

„Nežinau ar čia valgoma“,– sako Genė ir primygtinai kiša ketvirtą cepelinų porciją svečiams. Pabandytų svečiai nevalgyti, Genė labai įsižeistų ir apie tokius pasakotų į kairę ir į dešinę. Girdi, kokie akiplėšos, kokie pabaisos, neišauklėti ir apskritai!

Pagyvenus ilgesnį laiką Lietuvoje, ilgainiui nebežinai, kaip apsieiti su iš pažiūros lyg ir ponormaliais žmonėmis. Lyg ir kažką daro, lyg ir stengiasi, lyg ir kuria, bet viskas, anot lietuvių, tėra tik „šūdas“. Šūdas ten, šūdas kitur, šūdas puode, šūdas dovanų maišelyje.