Iššifruoti Rusiją. Šį filmą vėpsojo tarybukai: buvo ekstazėje, nes patys temokėjo „hilou“

Mano vaikystėje buvo filmai, kuriems aš neturėjau jokio priešiškumo, nes niekada nežiūrėdavau ilgiau, nei penkias minutes, nes man tiesiog protas užsiblokuodavo: filmai apie karą ir filmai iš moksleivių gyvenimo.

Dabar, kai turėjau peržiūrėti „Viešnią iš ateities“, kultinį sovietų serialą apie nupraustus sovietinius mokinius, keliaujančius laiko mašina šimtmetį į priekį, tai buvau nuobodulio drąskomas iki kaulų čiulpų.

Žinote, kaip būna su filmais. Scenaristus moko, kad vidutinis žiūrovas visą laiką turi jaustis truputėlį protingesnis už scenarijaus autorių ir miglotai nujausti, kas pagal siužetą bus toliau (pabrėžiu – vidutinis žiūrovas; maždaug pusė žiūrovų yra kvailesni už vidutinį ir salėje garsiai komentuoja: „taip nebūna“, tai apie tuos mes nekalbame).