Baltarusijos architektūra: kiek mes juos aplenkėm?

Lietuva – geografiškai unikali šalis. Europos rytuose, tačiau siena su Rusija – vakaruose. Gerai, kad ne amžiams, ir anūkai pamatys to pabaigą. Bet vis vien. Labai maža mintyse, bet jeigu atsimerki ir palygini, tuomet turi galimybių suvokti, kad tokia labiau vidutinio dydžio. Plotu didesnė nei Olandija, Danija ar Šveicarija. Mūsų kultūra visur atsiliekanti ir vėluojanti. Istorija byloja apie paskutinį krikštą ir ilgiausiai trukusią lauko tualetų erą. Bet kai turi pusės tūkstantmečio trukmės reikalų su agresoriais iš vakarų ir iš rytų – gal ir ne krikštas galvoje, juolab kad pagonių dievai mesdavo gerų kortų užkapoti visus nuo Oderio iki Kremliaus sienų.

Ne be nuostolių, žinoma, bet ir Azijos invazija sustabdyta būtent Lietuvoje, vaikinukų iš Pavilnio ir Panemunės rankomis, ir svarbiausia – galvomis. Į buitinių nuotekų plėtrą irgi nelabai kreipėm savo dėmesį, trūko kiek laiko – tai pirmąją konstituciją Europoje rašėm, tuo Europos Sąjungai ATR metodu pamatus klodami, tai buvom kiek užimti metodiniais sovietų imperijos griovimo darbais. Konceptualiai visur pirmi ir visuomet skaudžiausiomis pasekmėmis. Bet inercija tokia, kad kultūrai užtenka su kaupu. Ir taip bus visuomet. Netgi visiškai nevykusią Lietuvos miestų urbanistiką, paveldėtą iš sovietijos, įveiksim, no worries. Rasim savo kelią ir būdus, nežiūrint to, kad dar turėsime nematyto mastelio problemų netolimoje ateityje.

Bet šiandien pakalbėkime apie kitą unikalią šalį, fiziškai esančią greta, bet savąja kultūra – šviesmečiais nutolusią. Ir tolygiai tolstančią.