Tai yra miestas, kuriame išmokau ir įgijau labai didelę dalį savo profesinės patirties, tai yra miestas, kuriame gimė mano sūnus, tai yra miestas, kuris priėmė mane su visais mano privalumais ir trūkumais, ramiai ir nepriekaištaudamas, tai yra miestas, kuris brandino mane kaip moterį ir žmogų, motiną ir karjeristę. Todėl šitas miestas man be galo brangus.
Ok, man jau pačiai šiek tiek koktu nuo tokio saldumo. Apie patį Stokholmą – būtinai prie progos, o šiandien man natūraliai išsikristalizavo tekstas apie Švedijos moteris.
Švedų moterys
Užbėgdama už akių pasakysiu, kad analizuoju ir per savo prizmę perleidžiu tik „tikrąsias“ švedes ir visiškai nejudinu imigrančių / naujųjų švedaičių sluoksnio, kurių šiaip jau gausu, ypač Stokholme ar kituose dideliuose Švedijos miestuose. Prašau nepriimkite mano šaržavimo pažodžiui, moterų, kaip ir visur pasaulyje, būna visokių, bet man stipriausią įspūdį yra palikę būtent mano aprašomi personažai.
Švedijos moteris man yra tarsi griežtai androgeniškas, šaltakraujis ir beemocis genų rinkinys, užprogramuotas būti, elgtis ir mąstyti, kaip tiesiog kitokia vyro kopija.
Jos – stiprios, nepriklausomos, emancipuotos ir feministiškos. Tikrosios, neimigrantiškos kilmės švedės – aukštos, ilgų galūnių, prakaulių veidų. Šviesiaplaukės, mėlynakės. Gamta jas sutvėrė ištverti šaltą, dažnai nepalankų klimatą, tamsą, atšiaurius vėjus ir ilgas žiemas.
Apie tokią terminologiją, kokia yra naudojama Lietuvoje, – „švelniosios lyties atstovės“, „dailiosios lyties atstovės“ – jūs Švedijoje net pasvajoti negalėtumėte. Tiesą sakant, jeigu kreiptumėtės į tikrąją švedę tokiu kreipiniu, nenustebčiau, jeigu ir su keptuve gautumėte arba jums būtų pademonstruotas vienas kitas Taekwondo judesys.
Moteris Švedijoje yra funkcija. Visų pirma, visavertė visuomenės narė, kuri dirba ir uždirba, balsuoja, galbūt gimdo – arba ne, keliauja, turi didelę perkamąją galią ir t. t.
Mano nuomone, dažna švedų moteris elgiasi ir atrodo aseksualiai. Kadangi jos ugdomos nesitapatinti ir nelaikyti siekamybe visokių seksbombų ir t. t., jos tarsi praranda ryšį su savo kūnu. Mano akimis žiūrint, joms ir į galvą neateina, kad savo kūno privalumus galima būtų panaudoti kaip ginklą ar masalui, patrauklumui. Galima jas kažkuria, ko gero, ta naivumo prasme sulyginti su trylikos metų paauglėmis – jos mato, kad jų kūnai skiriasi nuo berniukų / vyrų, bet nesuteikia tam prasmės, dėmesio ir laiko ir tiesiog nemoka panaudoti to savo naudai (žinoma, būna išimčių).
Švedijoje moterys viską darosi pačios. Jos nešioja šimtakilograminius pirkinių krepšius, montuojasi IKEA lentynas ir baldų komplektus, be problemų pasikeičia ratą, tempia vaikiškus vežimėlius ir dar po du vaikus po pažastim, kasasi griovius aplink namą... Dėl griovių, deja, nejuokauju. Buvusi kolegė pasakojo. Neatsimenu detalių, tik įstrigo pats faktas ir kaip didžiuodamasi ji man tai pasakojo.
Švedijos moterys labai blogai reaguoja, jei vyras džentelmeniškai atidaro joms duris. Tai laikoma įžeidimu ir švedės kaip lygiateisės visuomenės narės pažeminimu. Ne kartą mačiau įsižeidusias švedes kažką nepatenkintai burbtelint jai džentelmeniškas manieras pademonstravusiam vyrui. Tai yra, mano nuomone, labai negeras reiškinys, atimantis teisę visoms likusioms moterims negauti galbūt ir visai trokštamo dėmesio. Kartą pabartas švedas daugiau niekada to nedrįs daryti. Vadinasi, tokios moterys, kurioms patinka džentelmeniškos manieros, liks nuskriaustos, įskaitant ir mane. Aš tai traktuoju kaip vieną gana nemažą gyvenimo Švedijoje trūkumą. Man labai patinka prilaikomos atidaromos durys, ar kai mandagiai teiraujasi, ar man nereikia pagalbos su mano lagaminu. Net ne čia esmė, ar man tos pagalbos tikrai reikia. Tiesiog malonu pasijausti globojamai. Mieli Lietuvos vyrai, prašau, nenustokite to daryti!
Švedija mane išmokė vieno kertinio dalyko, gal net tokios trijų pakopų strategijos: 1) jeigu man reikia pagalbos, reikia pačiai jos ir paprašyti; 2) gauti pagalbą nepaprašius, pasitelkus bet kokius kitus įmanomus – ir pageidautina legalius – būdus; 3) pasidaryti pačiai.
Sunki rankinė? Paprašyk tiesiai. Paprašyti tiesiai bent jau man visi vyrukai visada padėjo, dar niekad nėra kas atsakęs. Ar mane tai pažemino kaip moterį? Nemanau. Gal labai analizuojant ir nėra labai smagu prašyti. Bet man opcija tampyti / užkelti sunkią rankinę atrodo labiau gąsdinanti, negu dviejų sekundžių prašymo iškomunikavimas.
Statistinė moteris švedė nėra išsičiustijusi ir tokia prisižiūrinti, kokios pas mus yra lietuvės. Tiesą sakant, kaskart grįžusi į Lietuvą pagalvoju, wow, kokios gražios ir pasitempusios mūsų moterys.
Statistinė vidutinė Švedijos moteris nėra labai didelė kosmetikos naudojimo ar savipriežiūros gerbėja.
Dideliuose miestuose gyvenančios ir karjeros siekiančios švedės naudoja minimalų dieninį makiažą ir manikiūrą. Dauguma jų nedažo net ir žilstančių ar net visiškai pražilusių plaukų. Ataugusios dažytų plaukų šaknys, žili plaukai, tai joks tabu, gėda arba kažkas slėptino. Gal ir nėra tokia didelė trauma, nes dauguma jų – blondinės, tad tas žilumas matosi minimaliai.
Nors čia – ir ypač didmiesčiuose – pilna iš Tailando (ar kur kitur) atvykusių manikiūro ir pedikiūro meistrų salonėlių, jais naudojasi toli gražu ne visos švedės. Su manikiūru turėjau įdomų paradoksą: kai dar dirbau samdomą darbą mano tuometė kolegė švedė (ta pati, kuri griovius šalia namo pati susikasė) kartą manęs užklausė, kodėl man taip ilgai laikosi nagų lakas, ir nenusiplauna, neatsilupa. Aš jai nustebus paaiškinau, kad tai juk ilgalaikis gelinis lakavimas, kuris laikosi bent porą savaičių. „Ilgalaikis kas toks?“ – išpūtė akis kolegė. Jai tuomet buvo apie 40 ir ji buvo viena tų nelabai dažnų moterų, kuri lakavosi nagus. Tiesa, jie dažnai atsilupdavo ir švedė neretai nesitrukdydavo lako nusiimti arba nusilakuoti šviežiai.
Apie atsilupusius nagus
Žinote tą bet kuriai prisižiūrinčiai moteriai vieną didesnių siaubų gyvenime – nubyrėjusio, atsilupusio lako (ne nuo vieno piršto, o absoliučiai visų), o dar blogiau – nukramtytų nagų kombo? (Man, beje, antras pagal baisumą dalykas yra nubėgusi pėdkelnių akis, todėl nuolat su savim tampausi bent vieną papildomą porą). Švedijoje tai labai populiaru. Tiesą sakant, pirmąkart pamačiusi tokį variantą aš pagalvojau, kad čia toks stilius, čia specialiai taip nulakuota. „Juk moteris neleis sau tokio apsileidimo“ – tikinau aš save. Deja. Atsilupusių nagų savininkių pilnas metro. Bandžiau išvesti kažkokį statistinį švedės moters, kuri sau leidžią vaikščioti su apsilupusiais nagais portretą, bet nepavyko. Iš pradžių galvojau, kad tai jaunesnio amžiaus moterys, studentės. Po to pastebėjau, kad tos studentės mikliai priartėjo ir prie 40 metų ribos. Tiesa, didelėse įmonėse dirbančių tokių moterų, ačiū Dievui, nepamačiau, taigi būtų galima daryti prielaidą, kad tokių daugiau žemesnio socialinio rango kontingente.
Depiliacija arba jos nebuvimas
Nenudepiliuota bikinio zona vaikšto labai didelė dauguma švedžių, ypač jau gimdžiusių, ištekėjusių moterų. Aš kalbu ne apie bent šiek tiek aptvarkytas ar nespėtas sutvarkyti bikinio srities zonas, aš kalbu apie krūmynus ir želmenis, kurie metų metais nematė mechaninio įsikišimo, jei atleisite už terminologiją. Atmetant elementarią estetiką, man sunku suvokti / pateisinti tokią egzistenciją grynai iš higienos perspektyvos. Plaukai pažastyse – na dar kažkiek proto ribose pateisinu kaip protestą, feminizmo išraišką, dabar tai labai madinga, whatever. Bet pažastys, dėl Dievo meilės, ne bikinio zona!
Šitas – priskirčiau jį prie kategoriškojo feminizmo – moterų kontingentas, ko gero, yra tas pats kaip tų, kurios demonstratyviai vaikosi visapusiškos ekologiškumo idėjos ir naudoja skalbiamas higienines priemones vietoj vienkartinių, arba dar blogiau, per menstruacijas eina nukraujuoti ant rankšluostėlio (aš, deja, nejuokauju, ši nauja tendencija yra vadinama free bleeding. Tiesa, aš nesu tikra, ar ji jau spėjo pasiekti Švediją. Bent Amerikoje vis labiau populiarėja įvairiose moterų grupėse).
Nenorėčiau kritikuoti ar žeminti feminizmo ir pati save laikau bent jau šiek tiek feministe, tačiau man sunkiai suvokiama, kaip galima atsisakyti dalykų, kurie garantuoja žmogaus higieną. Maždaug, ai, nesivalysiu dantų, nes protestuoju prieš šitą idėją iš esmės. Suprantat.
Švedžių apranga ir stilius
Čia tai jau labai toks pasiskirstymo į stovyklas reikalas. Apsirengimo stilių skirstyčiau į dvi stovyklas: stilingos, turinčios skonį, ir nestilingos, neturinčios skonio. O skonis, kaip žinia, net nereikalauja didelių finansų, tu arba jį turi, išsiugdai, arba ne. Švedijos moterų apsirengimo stilius labai priklauso nuo amžiaus, socialinio statuso ir užimamų pareigų. Jeigu pareigos aukštos, ir apsirengia normaliai.
Mažesniuose miestuose kuklesnės kilmės moterys, ypač ne kontorose, dažnai skonį turi labai prastą ir rengiasi, na, labai jau neįkvepiančiai.
Mane labai veža visokios laisvo plauko baltakedės aukšta platforma hipsterės su savo beanies kepurėm, trijų centimetrų dydžio šunimis ir kokiu nors oversized paltu. Tokių tai labai daug. Skandinaviškas minimalizmas čia klesti – urban stilius į kairę ir į dešinę.
Aukštakulniai vs. kedai, arba Jūs nesuprantate kedų stiliaus, jei nesilankėte Stokholme
Švedijoje praktiškai visiškai atsisakiau savo pomėgio dėvėti aukštakulnius ir beveik maksimaliai perėjau ant kedų (išskyrus oficialius susitikimus). Dievinu, kaip skandinavai meistriškai derina kedus prie bet ko – kostiumo, klasikinės suknelės, treningų, klasikinių arba sezoninės mados rūbų. Tiesą sakant, jūs nesuprantate kedų stiliaus, jei nesilankėte Stokholme. Kartą metro esu nufotografavusi 8 poras greta besirikiuojančių baltais kedais apautų kojų. Kedai forever, amen.
Švedijos moterys ir vaikai
Švedijos moterys – ne tik imigrantės – labai mėgsta gimdyti vaikus. Aš nežinau, ar jų pomėgis užsibaigia ties gimdymu, ar dar tęsiasi ir per vaikų auginimo fazę. Aš šiuos dalykus labai stipriai išskirčiau.
Man iš šono kartais atrodo, kad švedės tiesiog mėgsta pasinaudoti ir netiesiogiai susigrąžinti valstybei mokamus mokesčius, kurie yra labai nemaži (apie 30 proc. pajamų, dirbant samdomą darbą ir iki 50 proc. – dirbant sau). Tad vaikų gimdymas ir buvimas dekrete, mano akimis žiūrint, yra kaip strateguotos ir sutelktos pastangos atsiimti tai, ką susimokėjo, kas joms pagal įstatymą priklauso.
Švedijoje motinystės atostogos netrumpos – 480 dienų. Dažnai gimdoma po du, tris, keturis vaikus. Populiaru pametinukai. Švedijoje kaip prasidėjo kūdikių bumas po Antrojo pasaulinio karo, apie šešiasdešimtuosius, taip ir nesustojo. Švedijos vyriausybė po šio karo ėmė visais įmanomais būdais skatinti gimstamumą, nes tautai grėsė išnykti. Kodėl tas kūdiių bumas vis dar tebesitęsia, man yra mistika.
Aš susiformavau įspūdį, kad švedės orientuotos į kiekybę, ne kokybę. Labai populiaru gimdyt šeimomis, kad po to padrūškės galėtų stumdydamos vežimėlį kartu vaikščioti po miestą su latės puodeliu rankoje (kai gimė mano sūnus, 2008 m., tuo laiku buvo sukurtas ir iki šiol naudojamas terminas lattemamma ir jis atliepia mamas – ypač Stokholmo gyventojas – su viena arba keliom atžalom, kurios turi socialiai aprūpintą gyvenimą, ir, kol kūdikis miega, jos gali nerūpestingai ir lėtai šopintis firminėse parduotuvėse, sėdėti kavinėje geriant latę ir scrollinant telefoną, arba tiesiog vaikščioti parkais stumiant vežimėlį, ir būtinai su minėtu latės puoduku rankoje).
Man regis, moterims tiesiog patinka gimdyti, bet vaikų auklėjimas ir ugdymas jau yra antroje vietoje. Švedijos darželiai – perpildyti, lūžta nuo ten norinčių patekti vaikų. Švedės vaikus į darželį atiduoda noriai ir anksti, dar iki pirmojo vaiko gimtadienio. Čia aš nenoriu kritikuoti ar gėdinti tokį pasirinkimą, tiesą sakant, mano sūnus pradėjo darželį dešimties mėnesių, nes grįžau į darbą anksti.
Švedės noriai palieka ugdymo ir auklėjimo klausimus darželiui ir mokyklai. Dauguma švedžių, mano akimis žiūrint, neturi didelio emocinio ryšio su savo vaikais. Jie joms tarsi kažkokie išoriniai, aplink beegzistuojantys dirgikliai, kuriais iki tam tikros ribos reikia rūpintis pačiai, bet tik tiek.
Kartą paprašiau savo kolegės (aha, tos pačios grioviakasės), kad parodytų sūnaus nuotrauką, nes apie jį pasakojo. Paklausiau labiau iš mandagumo, nes ji tuo metu man pasakojo apie sūnų. Kolegė labai pasimetė ir sakė, negali dabar parodyti. Tik po to suvokiau, kad savo aštuoniolikmečio sūnaus nuotraukos ji net neturėjo telefone. Tiesiog nebuvo tam poreikio.
Emocinis ryšys su vaikais neužmezgdamas, nes dauguma švedų emociškai šalti ir atsiriboję. Tiesą sakant, aš mėgstu švedus vadinti kaip viena labiausiai emociškai deprivuotų tautų pasaulyje (bet čia tuoj pat aš save pačią ir pati paneigsiu, nes žinau, kad statistiškai daugiausia antidepresantų suvartoja ne švedai, o islandai). Švedės nemėgsta demonstruoti jausmų, joms tai svetima. Kažkiek tą spragą pildo darželio auklėtojos ir mokytojai, kurių labai daug imigrantų ir jie nebijo su vaikais būti emocionalūs. Ko gero, tas kultūrų derinys ir ugdo šiuolaikinius švedukus.
Populiaru gimdyti vėlai, nes nėra kada, nes reikia daryt karjerą. Kai laukiausi sūnaus, kartu su manim biure vaikščiojo dar trys besilaukiančios moterys, iš kurių dvi buvo keturiasdešimties, viena – 35. Man tuo metu buvo 25. Visos mes (išskyrus vieną keturiasdešimtmetę) laukėmės pirmagimio.
Taip elgiasi ir atrodo, nes bijo išsišokti?..
Aš gana nemažai laiko skyriau analizavimui, kodėl švedės tiek mažai dėmesio skiria savo išvaizdai. Priėjau prie išvados, kad tai priklauso nuo kelių faktorių. Pirmasis faktorius: švedų mergaitės nuo mažens mokomos lygiateisiškumo, t. y., kad jos niekuo nesiskiria nuo berniukų. Gaunant tokį auklėjimą ir pasaulėvoką, yra sunku išmokti ir priimti savo natūralų moteriškumą, kurį gimdama gauna kiekviena moteris, ir po to atitinkamai arba jį puoselėja, arba ignoruoja. Antras faktorius: švedės moterys tiesiog nemoka labai daug dalykų, kuriuos moka, pvz., lietuvės. Nemoka dėl to, kad jų niekas nemokė, nes masinė medija / aplinka yra persunkta feministinio mąstymo. Trečias ne mažiau svarbus faktorius, aš manau, yra baimė tai daryti. Tikiu, kad nemaža dalis švedų moterų norėtų elgtis ar atrodyti kitaip, bet bijo palaužti tą vyraujančią tradiciją nebūti moteriškomis. Manau, kad jos galimai jaučia didelį visuomenės spaudimą išlaikyti feministinę ideologiją ir daryti taip, kaip įprasta. Žodžiu, neišsišokti, neatkreipti į save dėmesio – dalykai, kuriuos aš įvardyčiau kaip absoliučiai kertinius, gyvenant švedų bendruomenėje, galiojantys tiek vyrams, tiek moterims.
Labai nemažą dalį švedų kraujo sudaro kažkelintos kartos imigrantai arba nauji imigrantai, kurie suteikia švedėms visai kitokį vaizdą: jos būna pasitempusios, pasidažiusios, dažnai netgi perspaustai. Pvz., arabės dažnai perspaudžia su akių makiažu arba priklijuotais nagais, nes tai yra vienintelis būdas joms pademonstruoti moteriškumą, juk visa kita slepiama po hidžabu. O šiaip jau tai tokias lenkaites, rusaites, lietuvaites galima iš tolo identifikuoti: skleidžią mūsų regionams įprastą vaibą, grožį, grakštumą.
Jeigu labai stipriai analizuojant, jaučiu švedėms šiokią tokią panieką dėl to negebėjimo priimti savo moteriškosios pusės. Man asmeniškai išmokti tą saviidentifikaciją ir moteriškumo priėmimą truko daugelį metų, kaip ir suprasti, priimti ir subalansuoti, bet aš dažnai džiaugiuosi, kad gimiau moterimi. Nors ši duotybė paraleliai turi labai daug atsakomybių, privalumų visgi daugiau. O kaip jums?
