Ne, tai prieš gerą ketvirtį amžiaus buvo ne mano, o mano partnerio reabilitacija. Tiesą pasakius, pačiai neteko būti nė vienoje sanatorijoje, nė vienoje reabilitacijoje. Bet mano vyras tąsyk, patyręs sunkią skrandžio operaciją Kauno klinikinėje ligoninėje, buvo išsiųstas į Birštono sanatoriją „atsistoti“ ant kojų. Trūkus opai, buvo pašalintas trečdalis skrandžio, todėl operacija prilygo likimo išbandymui – pavyks suspėti iki operacinės ar ne, opa nukraujuos, ar ne. Atėjusi aplankyti į Kauno klinikų Gastroenterologijos skyrių radau švariai paklotą lovą. Mane atlydėjęs draugas italas Massimo, žvilgtelėjęs į mano veido išraišką, nesuabejojo: „E’ proprio morto?“ (liet. Jis mirė?).

Atsipeikėjusi nuo šoko sužinojau, kad vis dėlto ne – jis „non era morto“ (liet. nenumirė). Buvo skubiai išvežtas į operacinę. Paties Visagalio ir puikaus Kauno klinikų chirurgo Torau, kuris jau buvo pabaigęs tądien savo pamainą, bet užsivilko iš naujo chalatą, ranka tąkart mano partnerį operacinėje išsaugojo.

Todėl, juokų nepažinusi, po kelių jo dienų reanimacijoje ir dar kelių palatoje, pasiėmiau savaitę atostogų, ir į reabilitaciją Birštone išvykome kartu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)