Prisėdote? Ir taip visuomet sėdit? Iš to turbūt ir kyla visos privalomosios renovacijos pasekmės, kurių jūs kolektyviai esate nusipelnę. Verta paminėti, kad situacija tokia rimta, kad net nereikia aiškinti, kas tie „jūs“ – visi, kas visą laiką nesėdi, o stojasi, eina ir veikia – iki šios vietos neskaitė, jiems tai neaktualu. Taigi, jūs esate šioje temoje vieni. Netikite? Paklauskite savęs, kuris ministras gyvena renovuotiname sovietinės statybos pastate? Kuris bet kurios ministerijos branduolio darbuotojas? Kuris meras, municipaliteto administracijos vadovas ar jo komandos narys? Ir taip toliau. Štai jie ir sprendžia, ką daryti su neįtikėtinai didele šalies miestų populiacijos dalimi, kuri ilgus dešimtmečius tik sėdi, o iš šio sėdėjimo gavosi tik tai, kad pastatai, kuriuose tik sėdima, nenumaldomai sensta, ir iš to kyla drastiško atnaujinimo būtinybė. Tokioje situacijoje objektyviai yra tik du principiniai keliai – masinės degradacijos arba masinės renovacijos. Apie masinę degradaciją, kaip apie neišvengiamą ir, tiesą sakant, jau prasidėjusį procesą pašnekėsime kitais kartais. Šiandien gi apie neįtikėtino lygmens optimizmo pliūpsnį, niekur nenuvesiantį, tačiau daug kainuosiantį. Mums visiems.
