– Apie naujųjų Lietuvos laikų istoriją nemažai parašyta, bet yra dalis temų, kurios kažkodėl yra likusios iparibyje. Pavyzdžiui, kaip vystėsi senosios politinės jėgos – kompartijos – santykiai su politiniu naujoku – Sąjūdžiu. Juk šių dviejų politinių struktūrų tarpusavio santykiai bei kova už visuomenės (rinkėjų balsų) palankumą turėjo didžiulę reikšmę mūsų Nepriklausomybės siekyje.
– Negalima šios problemos nagrinėti be bendro istorinio konteksto. Jame esminiai buvo du faktoriai. Pirmasis ir svarbiausias tai didžiulė dalies lietuvių tautos vidinis noras, nors išorėje ir slepiamas, gyventi savoje valstybėje. Šis noras buvo kaip rusenančios, bet karštos žarijos, pastoviai pakurstomas šeimose, ypač per lietuvybės, lietuviškų tradicijų ugdymą. Mums Šeima tai sakralinė vertybė, ją lydi senolių tradicijų paveldas, iš kurių esminė yra pagarba vyresniems. Kartu su Šeima į lietuvybės išsaugojimą aktyviai buvo įsijungusi Bažnyčia. Kaip bebūtų keista, net gūdžiais sovietiniais laikais Lietuvos Respublikos partiniai bosai atsargiai, bet vykdė lietuviškumo išsaugojimo tradiciją. Net Antanas Sniečkus prioritetą į aukštas pareigas skirti tą ar kitą asmenį teikė lietuviams. Tas pats Algirdas Brazauskas – vos 34-erių metų jau buvo statybinių medžiagų pramonės ministru. Apie to metu komunistus galima net sakyti, kad jie (suprantama, tikrai ne visi) save pirmiausia laikė lietuviais, o tik po to komunistais. Tarp kitko, iš Maskvos ne kartą būdavo sulaukiama kritikos apie Respublikoje pasireiškiančias, taip tada vadinamas buržuazinio nacionalizmo apraiškas. Kas kelerius metus vykusios Lietuvos dainų šventės buvo šios tautinės politikos išraiška. Norint tuo įsitikinti reikia tik panagrinėti tų švenčių repertuarą. Taip, dėl šventos ramybės ten nuskambėdavo pora dainų apie partiją, o visa kita – tautinė kūryba.
