Lietuvos miestuose toliau pašėlusiais tempais statys juridiniai ir fiziniai kūnai, viešieji ir privatūs asmenys. Ir statys daug – teatrus, ligonines, stotis, biurų kompleksus, gamyklas, tiltus, magistralinius kelius, karinę infrastruktūrą. Visko ir neišvardinsi. Daugiabučių niekas nebestato po vieną. Pastebėjot? Stato kompleksais ir kvartalais. Ir stato taip, kad regis covidas ne tik nesustabdė procesų, bet atvirkščiai – pagreitino juos.
Dar neperskaitėte nei vieno šio teksto sakinio, bet regis turite tvirtą nuomonę apie statybas Lietuvos miestuose ir NT kainas. Ir ne šiaip nuomonę, ne ne. Jūs esate įsitikinę jog esate atlikę ilgą empirinį tyrimą ir vadovaujatės jo išvadų bloku, kuriame galite rasti visus atsakymus į kylančius klausimus, bei generalizuotą ateities procesų raidos scenarijų. Bet apie tai, kas išties yra užkoduota pavadinime – vėliau, dabar gi pakalbėkime apie pavasario malonumus architektūroje. Arba statyboje, jeigu jums, kaip tūlam Hovardui Rorkui, taip aktualiau.
Beširdiškas statybų mastas niekaip nekoreliuoja su jūsų turima teisingos plėtros vizija. Ideali miestų plėtra, jūsų manymu, yra labai toli nuo kapitalizmo dėsniams paklūstančių planavimo, projektavimo ir statybos procesų bei jų rezultatų. Jūs esate įsitikinęs, kad naujos ir išskirtinės architektūros galerija Panevėžyje (diena, kuomet žodžius Panevėžys ir Architektūra galima parašyti viename sakinyje, oficialiai atėjo) statoma biudžetinių asignavimų pervedimui į privačias sąskaitas ir mankurtiško siekio sunaikinti unikalų brutalistinės architektūros paminklą įgyvendinimui. Apie biudžeto panaudojimą nesiplėskime – protestuotojams su polinkiu į leftizmą neįmanoma įrodyti elementarių dalykų, ką jau kalbėti apie lėšų panaudojimo efektyvumą. Apie architektūrą su kairuoliškos minties sekėjais, taip pat nevertėtų plačiai diskutuoti, nes viena vertus architektūros esmė yra kairuoliška ir labai žavu, kad kapitalistai iš to neblogai uždirba, kita vertus kokia gali būti diskusija su pseudo intelektualais, savo macuose verkiančiais dėl socialinės neteisybės ir architektūrinio genocido, kai jie patys ir yra geriausia socialinės nelygybės iliustracija, beigi pirmieji kapitalo sukurtų naujos architektūros vartotojai. Tik priminsiu, jog Panevėžio „Garsas“ nėra ir niekada nebuvo unikalus, nėra ir niekada nebuvo kokybiškas nei architektūros nei savo funkcijos prasme.
Bet visa tai netrukdo, architektūros puidokams kurti peticijų ir rinkti parašus už architektūrinę teisybę ir privalomą liaudies balso atstovavimą architektūros kūrime! Ne ne, netrukdo – ne tas žodis. Tai akseleruoja visokio plauko bendruomenines torpedas veikti. Su nostalgišku socializmui trigubu pasiryžimu. Gražu ir liūdna tuo pačiu metu stebėti, kaip toks demokratinis įrankis virsta socialiai demencinio pobūdžio Brauno judėjimu, iš kurio nebe apsikentęs bando pasprukti pats Stasys Eidrigevičius, kilniai priėmęs kvietimą tapti viso projekto ašimi. Bet nebepabėgs, nes liaudies veikėjai jį jau įtaisė į beprasmį kovos visų prieš bet ką fronto avangardą. Neišgelbės Stasio nei Varšuva, nei Paryžius. Juo labiau nieko nepakeis romantiški raštai su prašymais nebesieti rekonstrukcijos procesų su Eidrigevičiaus pavarde. Deja taip veikia demokratija. Ir leftizmo idiotai joje randa būdus savo nesąmonėm.
Kad ir kokios smagios Panevėžio architektūrinės kovos, visgi tai tik gėlytės palygint su tuo, kas vyksta didesniuose miestuose. Šiuo metu sostinėje, neįsivaizduojamai sparčiais tempais, vyksta paskutinių laisvų plotų įsklypinimas, Turto banko portfelio parceliavimas, valstybinių įstaigų valdyto turto privatizavimas ir paskutinių gamybinių pastatų konversijos. Gera žinia ta, kad viskas netrukus baigsis. Fiziškai baigsis visi prieinami ištekliai plėtrai – laisvi sklypai, konvertuotini kompleksai ir valstybinių įstaigų naudojami statiniai. Lietuvos miestų istorijoje, tai taps esminės slinkties momentu, kuomet bus atsigręžta į visišką socialinę nesąmonę – nekonsoliduotos privačios nuosavybės būstų daugiabučius. Tai milžiniškas išteklius, kuriuo, valstybės subsidijuojami, daugiau nei 30 metų naudojasi didžioji dalis lietuvių. Kaip bepasuksi – tai milžiniško mąsto, Pasaulyje beprecedentė padėtis, kurią mes turėsime išspręsti vieni, be pasaulinių patirčių perėmimo, nes jų tiesiog nėra.
Apie tai dar pakalbėsime kitais kartais, dabar tiesiog pripažinkime, kad masinės statybos rajonams ir nekonsoliduotos privačios nuosavybės struktūros pertvarkai nėra policinio sprendimo ir viskas remiasi į ekonomikos dėsnius ir praktikas, o ekonomikoje, kaip žinia, policiniai sprendimai – neveikia.
Vien to užtenka suprasti, kad ne už kalnų ta diena, kuomet iš šiandienos statybų sukrautas kapitalas tiesiog supirks visus masinės statybos rajonus, atskirus turtinius vienetus įsisavindamas atskirais sandoriais. Ir valstybė, kurioje per 30 metų neatsirado galvos, kuri būtų kreipus bent mažiausią dėmesį į privačios nuosavybės struktūros padėtį kondominiumuose ir socialinio būsto objektuose su visomis to pasekmėmis, neišvengiamai subsidijuos visą privačių būstų senuose daugiabučiuose supirkimą. Trumpiau tariant – visi vis dar turintys privačios nuosavybės sovietiniuose daugiabučiuose netiesiogiai finansiškai dengs šio turto perėmimo išlaidas tiems, kurie periminės šį turtą. Ir dauguma to net nesupras. Ar gali būti kas nors gražiau? Man, kaip ypatingam šiandieninės lietuviškosios kairės nemylėtojui – negali. O jūs jau rinkitės pagal save. Aš su nekantrumu laukiu būstų supirkimo vajaus ir iš paskos sekančio negailestingo šio skurdaus būsto fondo fizinio šlavimo nuo žemės paviršiaus. Ir čia turiu džiugią žinią savo bendramečiams – mes to neabejotinai sulauksime. O kol kas pasimėgaukime nesustabdoma miestų plėtra bei pertvarkomais iki šiol tinkamai neprižiūrėtais miestų plotais, kuriuos miesto gamtos mylėtojai ir kovotojai prieš plėtrą apskritai, klaudingai laiko neginčijama bendrąja nuosavybe. Šis procesas – tai raktas į sovietinių gyvenamųjų rajonų fizinį sunaikinimą. Olė!
Ak, taip, tiesa, apie NT kainas. NT kainos vienur kils, kitur kris. Paminėsite mano žodį.
