Vytis daug reiškia kiekvienam iš mūsų. Visgi, labai primityvu pastatyti valstybės herbą. Tam sugebėjimų daug nereikia. Kokia mintis tuo pasakoma? Jokia, išskyrus, kad neturime nei idėjų, nei norime ką nors apskritai pasakyti. Ko gero nė vienas iš kovojusių dėl mūsų herbo negalėtų pasakyti, ką ta skulptūra simbolizuotų ir ką ji perduotų žmonėms. Buvo tik susipriešinimas vardan susipriešinimo, apeliuojant į patriotiškumo stoką. Valstybės simboliai svarbūs kiekvienam piliečiui, bet ar tai buvo tinkamiausias variantas?
Pripažinkime, kad ši Sakartvele sukurta skulptūra, vaizduojanti žmones, atskirtus nematoma siena ir viela, pasako kur kas daugiau. Ir tas mūsų primityvumas matomas visur. Kiekvienas regionas stato apžvalgos bokštus, nes nesugebama sugalvoti ką dar galima pastatyti. Bus traukos centras, ir nesvarbu, kad tokių bokštų Lietuvoje daugybė, o nuostabus atsiveriantis vaizdas – ežeras, vienas iš tūkstančių ežerų mūsų krašte. Dauguma miestų turi vienodus krašto muziejus, kurie neturi nieko unikalaus, yra nuobodūs. Kažkas nusprendžia, kad reikia traukos objekto. Kažkas kažkur matė, jog užsienyje nemažai muziejų, kainos siekia keliasdešimt eurų, o prie įėjimo – laukiančiųjų eilės, todėl reikia muziejaus. Jeigu ten eilės, padarysime bilietus už kelis eurus ir neatsiginsime turistų. Sugalvoti kažką unikalaus nesiseka, todėl atidaromas analogiškas gretimo rajono muziejui. Tik vėliau sunku suprasti kodėl tie muziejai tušti. Nenoriu absoliutinti, turime tikrai įdomių muziejų: Jūrų, laikrodžių ir kt. Tačiau dauguma yra neįdomūs, kiti nesugeba įdomiai pristatyti ekspozicijos, o treti stovi pusiau tušti. Visa tai rodo primityvius sprendimus. Miestams vadovauja kūrybiškumo stokojantys atstovai. Jeigu atsiranda daugiau idėjų generuojantys politikai, juos „nusodina“ Vyriausybė, kaip buvo su paplūdimiu Vilniaus centre.
Regionai dažnai apsiriboja paminklų statymu ir tikisi, jog tai taps traukos objektais. Joks miestelis netrauks žmonių, jeigu jame nebus ką veikti. Nevažiuojame 100 kilometrų pažiūrėti į paminklą. Turi būti siekiama sukurti unikalias pramogas regione. Reaguodamas į tai, verslas gerins aptarnavimo kokybę siūlydamas kitas smulkesnes pramogas, maitinimą. Skulptūros, parkai gali tik prisidėti kurdami papildomą jaukumą.
Jeigu norime kūrybiškesnių sprendimų, daugiau dėmesio turime skirti kultūrai, menui. Menkas dėmesys šiai sričiai tenka visuose etapuose: tiek švietimo, tiek valdymo sistemoje. Nėra vertinamos meno pamokos, politikai mažiausiai varžosi dėl kultūros ministro posto, o lėšų skiriamų kultūrai dalis, vis dar nėra reikšminga. Klaidinga visuomenės gerovę matuoti tik vienu santykiniu dydžiu: pajamomis ar perkamąja galia. Gyvenimo kokybė priklauso tiek nuo aplinkos, užterštumo, tiek nuo psichinės sveikatos, tiek nuo kultūros ar socialinių paslaugų prieinamumo. Kuomet vienos sritys nuvertinamos, pasekmės paliečia kitas.
Pamirštama, jog kultūra yra aukštos pridėtinės vertės sektorius. Vienas iš pavyzdžių – Švedija, kurios reikšmingą BVP dalį sudaro muzikos industrija. Meninis ugdymas turėtų prasidėti nuo bendrojo lavinimo mokyklų. Tam nepakanka vienos savaitinės pamokos. Mokiniai turi išmokti ne vien meno istoriją. Ugdymas turi būti visapusiškas, apimantis tiek klasikinę muziką, tiek džiazą ar roką. Mokinys turi suprasti kur kokybiškas kūrinys ir gebėti atsirinkti. Jis turi susipažinti su šių dienų Lietuvos dailės atstovais lygiai taip pat kaip su M. K. Čiurlionio kūryba. Galų gale sunku pajausti meną be praktikos. Turi likti laiko praktiniams užsiėmimams: tapybai, dainavimui, grojimui ar vaidybai. Visa tai padeda įgyti estetikos pajutimą, platesnį mąstymą. Kiekvienas išsilavinęs žmogus turi turėti bent minimalų suvokimą apie menus. Muzikavimas kartu, bendri kūrybiniai projektai ne tik didina kūrybiškumą, bet ir padeda gerinti socialinius ryšius, bendravimą.
Menas yra kur kas daugiau negu dainuoti ir piešti. Dabartinis požiūris, jog per muzikos pamokas pakanka dainuoti, o per dailės – piešti, nėra normalus. Norėdami formuoti visapusiškai išsilavinusią asmenybę, turi būti visapusiškas estetinis ugdymas. Šiuo metu į meną žiūrima atsainiai. Visuotinis požiūris į chemijos, istorijos ar matematikos mokymą bei svarbą stipriai skiriasi nuo požiūrio į meninį ugdymą. Pripratome rūpintis praktiniais dėstomais dalykais, kuriuos galima vertinti objektyviais kriterijais. Norint suprasti menus, praktinio mokymo nepakanka. Nemažiau svarbu analizuoti kūrinius, juos suprasti, kitu atveju praktinis mokymas nebetenka prasmės. Mokydamiesi tiksliuosius dalykus, pirmiausia bandome suprasti, tik po to sprendžiame lygtis. Analogiškai ir mene. Tikslas – išugdyti brandžią, sąmoningą, savimi pasitikinčią asmenybę. Nuolatinis ryšio su kultūra palaikymas, skatinimas kelti klausimus ir diskutuoti mokymo įstaigoje dažnai yra vienintelis kanalas, kuriuo vaikas susipažįsta su kultūra. Yra šeimų, kurių santykis su kultūra minimalus, arba jo apskritai neturi. Tokių šeimų vaikai, negaudami pakankamai kokybiško švietimo, lieka „už borto“.
