Žmogui, kuris nieko bendra su parfumerija neturi, tikriausiai, pirmiausia į galvą ateis mintis – neturi, kur pinigų dėti, tai ir perka. Tačiau tie, kas į kvepalus žiūri kaip į hobį, neretai visai nebūna aptekę pinigais (aš irgi nesu) – tiesiog kitaip skirstai prioritetus. Norėčiau naujos striukės? Bet juk ir iš praėjusio sezono dar visai gera. Naujas megztukas? O kam, vis tiek per karantiną niekur neinu. Viena pažįstama pasakojo kažkada porai savaičių pasiryžusi grikių dietai: gavosi du šūviai vienu zuikiu – ir kvepalams naujiems sutaupė, ir svorio numesti pavyko. Štai kaip būna, kai pasineri į šį hobį.
Nereikalingu išlaidavimu kvepiančių pirkinių imi nebelaikyti, kai supranti, kad parfumerija – tai menas, nors ir labai nuskriaustas ir nustumtas į paraštes. Kartais, kai pradedu su užsidegimu kam nors pasakoti apie savo naujus atradimus, pasijaučiu nejaukiai. Neretai žmonės į kvepalus žiūri tiesiog kaip į eilinę masinio vartojimo prekę, ir mano, kad juos be saiko pirkti gali tik kokia tuštutė, galvoje nieko daugiau neturinti. Jie nėra girdėję apie istorijas, papasakojamas kvepiančiais kūriniais, o kai kvepalai daug kainuoja, jie sako, jog viskas tik dėl to, kad, matyt, jų reklama ar pakuotė daug kainavo.
Kartą girdėjau vieno gerbiamo žmogaus nuomonę, kad jokie kvepalai, brangesni nei 250–300 eurų, nėra verti savo kainos. Esą net jei naudojamos brangiausios sudėtinės dalys, šiais laikais, kai dauguma medžiagų yra išgaunamos sintetiniu būdu, reali kvepalų vertė krenta, o didelės sumos mokamos už gražų buteliuką ar žinomą vardą. Tačiau aš su tuo drįstu nesutikti, ir toliau paaiškinsiu, kodėl.
Žinoma, negaliu ginčytis, kad kainai įtakos turi įspūdingi įpakavimai. Jei dizainerių kvepalai, kuriuos galite nusipirkti bet kurioje kosmetikos parduotuvėje, būna parduodami kukliose kartoninėse dėžutėse, aukštosios parfumerijos kūriniai dažnai atkeliauja oda ar net kašmyru trauktose pakuotėse, įstatyti į šilkinius patalus ir panašiai. O ir patys buteliukai būna apsagstyti kristalais, brangiais akmenukais, paauksuoti. Tokiu atveju, net ir išnaudojus kvepalus, jie nebūna beverčiai. Esu ne kartą mačiusi pardavinėjamus aukštomis kainomis garsėjančių kvepalų namų Roja Parfums buteliukų kamštelius. Ir visai ne kukliomis kainomis – po $45 už „paprastus“ paauksuotus kamštelius nuo EDP, ir po $95 už inkrustuotus kristalais. Ir taip, žmonės juos perka, net patys ieško, kur galėtų įsigyti.
Tam, kad būtų dar prabangiau, kai kurie gamintojai aukso drožlėmis papuošia net pačius kvepalus. Papurtai buteliuką, o ten – kaip tame suvenyre, kur papurčius ima kristi snaigės – pradeda žėrėti auksas. Tokie kvepalai gali kainuoti ir „kuklius“ 200 eurų, ir beveik 3000 eurų, kaip Roja Parfums atveju.
Tačiau, kaip teigė pats parfumeris Roja Dove, aukso drožlės, plaukiojančios tame buteliuke, – vienas iš pigiausių dalykų, sudėtų į brangiausią šių kvepalų namų kūrinį. Šis prekės ženklas garsėja dirbantis su aukščiausios kokybės medžiagomis, gėlėmis, dažniausiai aptinkamomis Prancūzijos parfumerijos sostinėje Grase, ir natūralia pilkąja ambra (medžiaga, susidaranti banginių kašalotų virškinamajame trakte, randama jūroje. Tai labai brangi medžiaga, kaina už kilogramą gali siekti šimtus tūkstančių eurų, todėl dažniausiai parfumerijoje keičiama sintetinėmis alternatyvomis. Plačiau apie tai labai įdomiai ir išsamiai lietuvių kalba pasakojama čia.)
Aišku, Roja Dove nėra vienintelis, naudojantis prabangias medžiagas. Štai britų brandas Fragrance du Bois teigia naudojantys tik 100 proc. organišką agarmedžio (ūdo) aliejų, kuris, prieš patekdamas į kvepalus, būna brandinamas net kelerius metus. Šių kvapų pakuotėje galima rasti nedidelę medienos, iš kurios būna išgaunami aliejai, plokštelę.
Dar vienas faktorius, kuris, be jokios abejonės, turi įtakos galutinei kvepalų kainai, tai paties kūrinio išskirtinumas. Būkim sąžiningi – tarp dizainerių kvepalų galima rasti daug panašumų, atsikartojančių akordų. Jie gaminami tam, kad patenkintų mases, o tai dažniausiai reiškia – nieko drąsaus ar iššaukiančio, remiamasi pripažintomis formulėmis, todėl kartais vienus sunku atskirti nuo kitų. Žinoma, ne visada, jokiu būdu – ir tarp dizainerių kvapų pasitaiko kažko įdomesnio, tačiau tai, mano galva, labiau išimtis.
Išpopuliarėjus nišinei parfumerijai, tokių atsikartojimų kartais galima rasti ir čia. Kuo daugiau kvepalų tenka pauostyti, tuo dažniau pasitaiko jausmas, kad kažkur jau tai teko užuosti. Tačiau galite būti tikri – kvepalai, kurių kaina viršija 500 eurų, tokio jausmo nesukels. Na, gerai, bent man nėra sukėlę. Tai būna visiškai neatrastos kompozicijos, kartais labai drąsios ir iššaukiančios, kartais – neįtikėtinai malonios, bet nieko panašaus į nieką kitą. Taigi tas išskirtinumas irgi yra įkainotas atitinkamai.
Teisingumo dėlei – itin išskirtinių kvapų galima rasti ir pas indie (nepriklausomus) kūrėjus. Jie dažnai būna linkę eksperimentuoti, atrasti neįprastų akordų, o jų kūriniai nekainuoja šimtų eurų – tai lemia ir mažesni gamybos kaštai, ir neretai nežinomi, nepriklausomi parfumeriai, ir pigesnės medžiagos. Tačiau tokie kvepalai irgi itin verti dėmesio, siekiant naujų olfaktorinių pojūčių.
Kai kurių kvepalų kaina siekti kelis šimtus gali ir dėl jų retumo. Pavyzdžiui, jie būna sukuriami tik tam tikrai vienai parduotuvei, tad juos įsigyti gali tik labai ribotas skaičius žmonių. Nors tiesiogiai įtakos kainai tai neturi, bet žmonės, negalėdami to kvapo įsigyti taip paprastai, būna pasiruošę perpardavėjams sumokėti daugiau, kad tik galėtų juos nusipirkti.
Tačiau dar labiau kainą išpučia kiekvienam kvepalistui siaubą keliantys žodžiai – nutraukta leidyba. Kvepalų rinka tokia perpildyta, kad neišvengiamai, anksčiau ar vėliau kai kurie gaminiai būna išimami iš parduotuvių lentynų. Dažniausiai – dėl to, kad nesulaukė norimo pasisekimo, nors kartais priežastys žinomos būna tik patiems gamintojams. Kai įprastose parduotuvėse nebebūna įmanoma nusipirkti kažkurių kvepalų, jų kainos ebay dažniausiai išauga kartais – net ir iki tol buvusių pigių kvepalų.
Pavyzdžiui – 5 dolerius kadaise kainavę tušinukų ir žiebtuvėlių gamintojų BIC išleisti kvepalai žiebtuvėlio formos bonkutėje. Tai buvo įdomus projektas – tikėtasi parfumeriją paversti kiekvienam prieinama preke, juos pardavinėjo tiesiog prie kasų. Žinoma, toks kūrinys nepasiteisino – visgi kvepalai yra prabangos prekė. Vis dėlto šiandien BIC kvepalų kaina išaugusi 10 kartų – ebay jų galima rasti už $50. Įsivaizduokite, kokių kainų galima tikėtis, kai būna nutraukta kokių nors brangių kvepalų gamyba. Ir, jei tie kvepalai buvo labai svarbūs emociškai, kažką primena, o gal tiesiog kvepia nepakeičiamai, žmonės pasiruošę mokėti šimtus eurų, net jei ten nėra nei aukso, nei kristalų, nei itin brangių aliejų.
Juk kvepalai visų pirma yra emocija, kurią jie sukelia, svajonė, kurią, rodosi, priartina prie realybės.
Todėl galima manyti, jog kvepalai gali būti ir investicija. Bent aš taip kartais juokauju, kai pamatau priekaištą kai kurių žmonių akyse, pamačius, kiek buteliukų jau esu prikaupusi (o prikaupusi tikrai nesu tiek ir daug – kai kurių tikrų kolekcionierių, beje, lietuvių, kolekcijas sudaro šimtai ar net tūkstančiai skirtingų kvepalų).
Bet ar tikrai tai tokia gera investicija? Gali būti – jei tai kokio nors riboto leidimo kvepalai, kurių išleista tik keli šimtai buteliukų, galbūt proginiai leidimai ir pan. Aišku, kaina gali išaugti ir bet kurių neriboto tiražo kvepalų kaina, tačiau niekada negali žinoti, bus ar ne nutraukta vieno ar kito kvapo gamyba. Juk būna, kad vieni kvepalai rinkoje pabūna vos porą metų, o kai kurie išsilaiko ir 100 metų.
Todėl ieškant, kur investuoti, mieliau rinkčiausi ką nors kito. Be to, net jei norėčiau įšaldyti pinigus kvepaluose, to padaryti man tikrai nepavyktų – negalėčiau ramiai žinoti, kad namie yra neišpakuotų kvepalų buteliukas, laukiantis geresnių laikų. Pas mane kvepalai tokių laikų nelaukia.
Daugiau kvapnių istorijų, nuotraukų ir kvepalų aprašymų rasite mano Instagram paskyroje @kristinakiiscents.
