Ekstravertų diktato visuomenėje introversija vertinama kaip anomalija. Ir kaip su kiekviena anomalija imama kovoti, stengiantis kiekvieną vaiką nuo pat lopšio – lenk medį, kol jaunas – trūks plyš perdaryti į ekstravertą. Perdarymo procesas vyksta pagal žinomą V. Šimkaus eilėraštį: „Kai degina kur filosofą,/ ant laužo dar užmetu malką,/ nereikia galvoti: jam skauda,/ galvokim verčiau: jam nešalta“.
Taigi užsimerkiama prieš faktą, kad perdarytinas vaikas mielai žaidžia su vienu ar pora draugų, tačiau nekomfortiškai jaučiasi žaisdamas su trisdešimčia vaikų. Todėl daroma demagogiška išvada, kad jam bendrauti visai nepatinka, ir užvedama psichologinės pagalbos mašina, kuri tą sveiką vaiką paverčia neurotiku. Procesas užbaigiamas antra ciniška demagogija, paskelbiant, kad, juk matot, koks vaikas tapo nervingas, vadinasi, ir anksčiau turėjo rimtų bendravimo bėdų. Kad būtent ta psichologinė pagalba ir sukūrė bėdas vaikui, kuriam tos pagalbos visai nereikėjo, kukliai nutylima.
Vaikystėje prasidėjęs šis ekstravertų diktatas tęsiasi ir toliau: komandinis darbas, kai galima atlikti užduotį vienam, atviri biurai be jokio privatumo, apskriti stalai darbe, mokyklose, universitetuose. Kėdės koncertų ir renginių salėse sustumtos tiek arti viena kitos, kad visą laiką būtų brūžinama šalia sėdinčio alkūnė. Jei kuriamas modernus biuras su vieta darbuotojui pabūti vienam, tai tik su permatomomis pertvaromis, kad darbuotojas nieku gyvu negautų nė trupučio tikros asmeninės erdvės, kokia, pavyzdžiui, būtų, kad ir mažiausiame individualiame kabinete. Jei toks kada ir atsirastų, žinoma, jis būtų ne tik su stiklinėmis durimis, bet turbūt ir su stiklinėmis sienomis.
Ekstravertų diktato metu introvertai priversti dirbti dviem pamainomis: jiems renginiai, vakarėliai, konferencijos, posėdžiai, kuriuose metų metais kalbama tas pats per tą patį, neteikia malonumo, bet nenorėdami išsiskirti iš minios, juose dalyvauja ir taip atidirbinėja antrą darbo pamainą, po šių renginių jausdamiesi daugiau nuvargę nei po sunkiausios darbo dienos. Darbo vietų arenas papildo per visą patalpų ilgį nutiesti asmeninių pobūvių stalai, kur susikibus rankomis valandomis linguojama ir ulbaujama apie sielų ir kūnų bendrystę, švenčiant gimtadienius, o iš esmės – amžinybės artėjimą.
Dauguma introvertiškų vaikų ir praktiškai visi suaugę introvertai tylomis sutinka su šia ekstravertų diktatūra ir vien savisaugos instinkto vedami vaidina ekstravertus, nes tik vaidinant juos įmanoma išgyventi: juk žmogus – socialus gyvūnas, bet tai išsakius dar antikoje, vis dėlto nebuvo pasakyta, kad tam socialiam gyvūnui nebūtina visada vaikščioti bandomis.
Ekstravertai išsikeroja absoliučiai visose srityse, nes dėl menkos introspekcijos nekankinami abejonių ir gėdos, todėl yra landesni ir nesunkai nugali drovius introvertus. Tačiau šis triumfas, kaip ir visi kraštutinumai, pražudo save, kai landūnai ima vadovauti mąslesniems, taigi ir giliau dalykus suvokiantiems santūriesiems. Ekstravertai kalba, bet negirdi, arba girdi ne tai, kas sakoma, o ką nori girdėti, todėl profesiniame ir asmeniniame gyvenime vis labiau įsivyrauja sugedusio telefono principas, pustiesės, randasi „nuogirdų ekspertai“, o iš to – šarlatanizmas visuomeniniame gyvenime, neprofesionalumas darbe ir apsimetinėjimas asmeniniuose santykiuose.
Ekstravertiškos visuomenės grimasos: net lojalumas darbdaviui matuojamas ne profesionaliu ir sąžiningu pareigų vykdymu, o dalyvavimu vakarėliuose. Sofistinė oratorystė pakeičia dalykinį kalbėjimą, nebesugebant pastebėti, kad dažnai tokių oratorių kalbà – tik perskaitytų knygų atpasakojimas, nors mažiau apsiskaitę ir todėl plepėtojo kalboje neatpažįstantys originalių šaltinių mano, kad sugromuliuotas knygas atrajojantis plepėtojas ir sukūręs tai, ką perpasakoja.
Tačiau kūrybai, mokslui, profesionalumui bet kokioje srityje reikia introspekcijos, susitelkimo į save, o ekstravertai savo energiją išbarsto bendravimui, bet ne dalyko esmei. Todėl viena didžiausių ekstravertų visuomenės iliuzijų yra mitas, kad kūrybingumą galima išugdyti, ir tam geriausia priemonė pagal juos, žinoma, yra grupinis darbas. Tačiau grupinis darbas todėl ir yra grupinis, kad jame stokojama savarankiškumo ir individualumo, nes tikra kūryba, o ne laikui prastumti skirta saviveikla, visada individuali, o kūrybingas žmogus – ne tas, kuriam reikia ir galima nurodinėti, kaip ir ką daryti. Juo labiau kūrybingam žmogui nereikia kūrybingumo „mokymų, dirbtuvių“ ir panašių triukų traukti pinigams iš naivių, menkų gabumų, bet ambicijų kupinų žmonių.
Taigi ekstravertų diktatas devalvuoja pačią kūrybą, kuri demagogiškai pakeičiama visuomeniškumu, o talentas, profesionalumas – landumu. Veiklumas tampa svarbesnis nei dalykinės savybės. Kadangi internetas teikia daugybę galimybių kopijuoti, geometrine progresija ima daugintis negabūs, bet veiklūs ir ambicingi copy paste amatininkai, imituojantys ir simuliuojantys kūrybą. Kai mokslo srityje žmogus turi ambicijų nebūti kopija, o tik originalu – vieninteliu ir nepakartojamu, bet tam stokoja gabumų, talento, darbštumo, atsiranda surogatai – minėtas grupinis, komandinis darbas, „apskriti stalai“, „projektinis lėšų įsisavinimas“, imituojantis mokslą.
Ką ekstravertas laiko komandinio darbo dvasia, tas introvertui atrodo bandos instinktas, kuris naudingas vidutinių ar net menkų gabumų ambicingiesiems, kad kompensuotų savo nekūrybiškumą. Menkų gabumų žmogui labai paranku pasislėpti už grupės. Grupinis darbas – vidutinybių rojus ir išsigelbėjimas, nes jis paslepia ne tik kiekvieno privalumus, bet ir kiekvieno trūkumus: apskrituose staluose ir susirinkimuose pasisavinami svetimo darbo rezultatai, niekuo nerizikuojant: juk apskritas stalas yra „visų“, taigi ir jame gimusios idėjos tarsi praranda autorystę, kurią iš tikrųjų tiesiog nusavina apsukresni. Kuo daugiau komandinio darbo ir apskritų stalų, tuo daugiau keroja paviršutiniška „kas pirmas, tas teisus“ visuomenė su atitinkamomis vidutinybės triumfo pasekmėmis. Viena jų – socialinio statuso pervertinimas, prarandant mąstymo ir veikimo laisvę. Introvertui svarbi tiesa, o ne kas ją pasako; žmonės jam lygūs. Jie nepatiria išorės spaudimo, todėl tiesa nelaiko bet kokios kvailystės, jei tik tai išsakė veikėjas iš „Įžymybių“ skyrelio. XVI amžiaus filosofo Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamojo žodžio kvailybei“ pagrindinė veikėja Kvailybė į malonųjį skaitytoją prabyla taip: „be manęs jokia visuomenė ir joks ryšys tarp žmonių nebūtų malonus ir patvarus“.
Itin patvarus šis kvailybės ryšys yra asmeniniuose santykiuose, kai ekstravertiški sutuoktiniai, nors ir turėdami erdvų būstą, vis tiek miega vienoje lovoje ir kuria socialines paskyras „Onutė ir Jonas Petraičiai“, tarsi didžiuodamiesi vienybe, o iš esmės demonstruodami savo nepilnavertiškumą, kai suvokia save tik kaip pusę žmogaus, kuris be kitos pusės nepajėgia net pamiegoti. Juk išties baisu, jei tavo ausys, nosys, ranka atsiskirtų nuo tavęs kaip filmuke apie naktį iš namų pabėgusius žaislus. O juk taip sutuoktinio nuėjimą miegoti į kitą kambarį vertina „Onutė ir Jonas Petraičiai“ darinys. Šiam dariniui ATK kortelė turėtų būti išduodama taip pat viena. Gudresnis „Onutė ir Jonas Petraičiai“ darinys turi paskyrą „Onutė“, bet „Onutės“ dalis ja naudojasi kartu su kita savo dalimi „Jonas“.
Esminis ekstravertų ir introvertų gamyklinių nustatymų skirtumas ir yra tas, kad introvertui užtenka paties savęs. O ekstravertas be kitų jaučiasi nepilnas, pusiau žmogus. Taip atsitinka todėl, kad ekstravertų reakcija į dirgiklius menka, jiems reikia didesnės stimuliacijos, kad jų smegenys sureaguotų. Šiuos dirgiklius jie pasiima iš aplinkos, ieškodami vis naujų išorinių stimulų. Introvertų smegenys į dirgiklius reaguoja smarkiai, todėl jiems pakankamas dirgiklis yra jau ir ramus bendravimas su vienu žmogumi, knygos skaitymas ar pasivaikščiojimas.
Socialinės introvertų baterijos taip pat pilnos kaip ir ekstravertų, tik jos veikia kitaip – joms nereikia masės, joms reikia kelių artimų žmonių. Ekstravertai dažnai netenka žado: žiū, tas atsiskyrėlis tiesiog kompanijos siela, bendraudamas su vienu – dviem gerais draugais, gal jis ko pavartojo... Mintis, kad nebūtina bendrauti su mase, ekstravertui nesuprantama, nes jis stokoja empatijos. Todėl introvertas ekstravertą supranta, o ekstravertas introverto dažniausiai – ne. Ekstravertas, bendraudamas su introvertu, neretai primena, kad savo bendravimu šį išvaduoja nuo vienatvės, kuri, aišku, jam atrodo pasaulio pabaiga. Kad vienatvė gali būti komfortiška, o tokia teikiama bendravimo paslauga nebūtina, o kartais ir nepageidautina, ekstravertui į galvą neateina.
Mat ekstravertai – tai šventė, gyvybinga pasiutpolkė, šokčiojimai nuo vieno gyvenimo laiptelio prie kito, lengvumo ir paviršutiniškumo žavesys, nežinant, ką reiškia preciziškumas, nes reikia „kuo greičiau, kuo lengviau“, tai amžina dabartis, neslegiama jokios refleksijos ir introspekcijos. Jie – amžina Palangos Basanavičiaus gatvė, kurios kaip foninio triukšmo reikia ir introvertams. Išgirdę iš jos kavinės sklindantį „Pražydo sodai“, introvertai išgirsta ir ekstravertų išdainuojamas introversijos imitacijas: „o jei kažkas į šventę neatėjo, gal mintimis jis su manim kartu“.
Ir tada – sutrikę nuo šio kognityvinio disonanso – pasuka vieni link jūros, supratę, kad ekstravertiškas švenčių turgus jiems visada liks svečia šalis, jie visada ten bus tremtiniai. Tačiau tyliai sau šypsodamiesi mielai užleis ekstravertams jų trokštamą gyvenimo laimėtojų sostą, suprasdami, kad gamtoje priešingybės padeda išlikti rūšiai: tik ekstravertų dėka, kai vaikomasi nebūtinų dalykų, klesti ekonomika, vadinasi, tik jų dėka ir patogesni sutvarkyti takeliai, vedantys prie jūros.
Žinoma, ir tuose takeliuose juos pralenks ekstravertai, dėl dopamino pertekliaus negalintys nebėgti savo maratono į šviesų (pabaigos) rytojų, stengdamiesi užkariauti kuo didesnį pasaulio plotą. Vien jų rašysena – apvalios didelės raidės, nes juk, neduok Dieve, kas nors jų žaižaravimo nepastebės. Todėl dar geriau – didžiosiomis su tarpeliais, kad visi
Į S I D Ė M Ė T Ų.
Tačiau introvertai, be mūšio užleisdami ekstravertams tą laimėtojo sostą, vis dėlto turės jiems vieną prašymą. Tą patį kaip graikų filosofas Diogenas Sinopietis, kai jį aplankė imperatorius Aleksandras Makedonietis ir pažadėjo išpildyti bet kokį jo norą. Diogenas imperatoriaus tepaprašė: Tik neužstok man saulės.
Ekstravertai, tik neužstokite introvertams saulės.
Tiksliau:
T I K N E U Ž S T O K I T E I N T R O V E R T A M S S A U L Ė S.
O gal reikėjo per du tarpelius Bold šriftu?
