Anoniminio komentatoriaus naratyvas savaip apibendrina „diskusiją“ (kabutės todėl, kad kalbėta absoliučiai į vieną pusę – kaip žinoma, Rusijos parlamente opozicijos nėra ir jis nėra diskusijų vieta) apie A. Navalną sausio 19-ąją Rusijos dūmoje, kurios tonaciją reikliai nubrėžė pirmininkas Viačeslavas Volodinas, pareiškęs, jog už A. Navalno stovi užsienio specialios tarnybos ir Amerikos valstybės departamentas, todėl šalį reikia gelbėti. Esą, jei žmogus valstybę išdavė, yra finansuojamas užsienio, jam nėra ką veikti jokiuose valdymo organuose, tuo labiau negalima jam leisti užsiimti politika. Jokių užsienio finansavimo įrodymų Dūmos pirmininkas nepateikė.
Po šios pateiktina (teisingumo vardan) ta anksčiau planuotoji introdukcija: sausio12-ąją Ukrainos partija „Europietiškas solidarumas“ (ES) pareikalavo nedelsiant padidinti išlaidas subsidijoms skurdžiau gyvenantiems už padidintą gamtinių dujų kainą. Lyginant su 2018 metais, Ukrainos vyriausybė jas sumažino beveik dvigubai, nors subsidijos yra veiksmingas socialinės apsaugos įrankis nuo dujų rinkos kainos. ES neatmeta varianto, kad nemotyvuotas dujų kainos kėlimas yra dalis ėjimų, kuriais Rusijos agentūra siekia grąžinti Ukrainą į energetinę Maskvos vergovę. Ne veltui penkta kolona jau tariasi dėl neva pigių rusiškų dujų.
Tokiu lyg ir buitiniu epizodu dar prieš A. Navalną planuota pradėti tekstą apie penktąsias kolonas, sąvoką, kuri kilme jokiu būdu ne buitinė. Jos ištakos siekia pilietinį karą Ispanijoje 1936-1939 m., kai penktąja kolona (isp. Quinta columna) įvardyta generolo Franko agentūra. Per ir po Antrojo pasaulinio karo taip vadintos žmonių grupės ar organizacijos, vykdančios priešišką, kenkėjišką veiklą valstybės viduje.
Siekdamas atlaisvinti vietos savo penktajai kolonai, Josifas Stalinas 1944-1948 m. iš šalių, būsimų SSRS sateličių nuo Bulgarijos iki Lenkijos, išvijo apie 15 milijonų vokiečių. 1946-1949 m. Graikijoje siaučiant pilietiniam karui, reikšminga dalis visuomenės prijautė komunistams, tad tris tūkstančius priglaustų graikų pabėgėlių Sovietų Sąjunga „dėl visa ko“ nukreipė į karo mokyklas. Penktųjų kolonų svarba, siekiant savo tikslų, rytų kaimynėje deramai vertinta visada.
Šaltojo karo laikais paklausios, XX amžiui artėjant į pabaigą penktosios kolonos lyg ir ėmė trauktis užmarštin, kai 1989-aisiais griuvo Šaltojo karo simbolis Berlyno siena ir Francis Fukuyama iš pradžių straipsnyje „Istorijos pabaiga?“, vėliau knygoje „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ skelbė apie istorijos pabaigos neišvengiamumą, nes demokratijos principai universalūs, todėl įsigalės pasaulyje, o kapitalizmas praktikoje įrodė savo efektyvumą.
Įsibėgėjant XXI amžiui, sąvoka vėl aktualizuota ypač po Rusijos prezidento Vladimiro Putino kalbos Miuncheno taikos konferencijoje 2007-ųjų vasario 10 dieną, kurioje jis išdėstė pretenzijas Vakarams dėl Sovietų Sąjungos žlugimo ir apkaltino Ameriką kuriant vienpolį pasaulį.
Planetoje jau apyvartoje sąvoka „Antrasis Šaltasis karas“, kuriuo apibūdinama konfrontacija tarp demokratinių Vakarų ir aljanso, kurio lyderiais laikytinos Rusija bei Kinija. Nors formaliu „Šaltojo karo 2.0“ aktyvavimo tašku laikytina krizė Ukrainoje 2014 metais, prielaidų „suma“ kaupėsi anksčiau, kai į valdžią atėjus V. Putinui Rusija palaipsniui „prisiminė“ savo geopolitines ambicijas.
Po „pirmo“ Šaltojo karo pabaigos Vakarai vylėsi įtraukti Maskvą į XX amžiaus antroje pusėje susiklosčiusią geopolitinę tvarką, skatindami bendrų organizacijų, tokių kaip „Partnerystė vardan taikos“, dvišalės tarybos „Rusija-NATO“ kūrimą. Dabar reikalai tokie, kad pastaroji apskritai nustojo egzistavusi, o kitos panašios jei posėdžiauja, geriausiu atveju kokius porą kartų per metus, kas tesignalizuoja apie veiklos formalumą.
Harvardo universiteto istorijos profesorius sovietologas Richardas Pipesas dar 2016-aisiais interviu „Svoboda.org“ nurodė, jog JAV politika Rusijos atžvilgiu dažnai rėmėsi stereotipu, jog jei suklestės ekonomika, rasis ir demokratija. Vidiniai prieštaravimai „susikratys“ savaime.
Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį vykdęs valstybės turto privatizavimą Rusijoje Anatolijus Čiubaisas interviu „The Financial Times“ 1994-ųjų lapkritį pripažino neįvertinęs gilaus neteisingumo jausmo, kurį žmonėms paliko privatizavimas, sakė, kad teko rinktis tarp banditiško komunizmo ir banditiško kapitalizmo. Ta jau praeitis prisidėjo prie to, kad Rusiją dabar valdo tas, kas valdo.
Beje, valdytojas „tiesioginėje linijoje“ su piliečiais 2013-ųjų balandžio 25 dieną pareiškė, kad A.Čiubaisui užsiimant privatizacija, jo patarėjai buvo Amerikos Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) pareigūnai, iš patarinėjimo pelnęsi ir vėliau tėvynėje už tai teisti.
Sąvoka „politinis chuliganizmas“ nurodo į iššaukiantį, bet kokius susitarimus, taisykles ignoruojantį elgesį tarptautinėje arenoje. 44-asis JAV prezidentas Barackas Obama lakričio 17-ąją pasirodžiusiame atsiminimų I tome „Pažadėtoji žemė“ nurodo, kad V. Putinas sukūrė valstybę, kurios reikia bijoti, o ne imti iš jos pavyzdį.
Po Gruzijos 2008-aisiais, Ukrainos 2014 metais, nuodijimų ar galabijimų „kitaip“ namuose ir ne namuose demokratinis pasaulis į Maskvos režimą žvelgia kažkaip droviai, reiškia „susirūpinimus“, bet nieko nedaro dėl „šventos ramybės“ arba bendradarbiavimo teikiamo ypač apčiuopiamo gėrio.
Esama sąvokos „Europos „schroederizacija“, sietinos su buvusiu Vokietijos kancleriu Gerhardu Schroederiu, kuris vadovauja Rusijos valstybinės kompanijos „Rosneft“ direktorių tarybai. G. Schroederio perrinkimą „Rosneft“ direktorių tarybos pirmininku 2020-ųjų birželį Ukrainos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Vasylis Bodnaras įvertino kaip atlygį už ištikimybę Kremliui, kai penkta kolona tenkindama Rusijos interesus toliau siūbuoja Europos solidarumą. Perrinktasis diagnozę patvirtina nuolat, pavyzdžiui, 2020 metų gegužę išvadino Ukrainos pasiuntinį Berlyne Andriyų Melnyką nykštuku už kritiką dėl jo prokremliškos pozicijos Krymo atžvilgiu.
Rusai bando Europoje tverti šalininkų tinklą jiems ypač nemalonia tema – siekiama diskredituoti Jungtinės tyrėjų grupės (JIT) išvadas dėl Maskvos atsakomybės už virš Donbaso 2014-ųjų liepą numuštą „Malaysia Airlines“ iš Amsterdamo į Kualą Lumpurą skridusį „Boing 777“, kai žuvo visi juo skridę 298 žmonės, įskaitant 80 vaikų.
Įsibėgėjant teismams Hagoje, Maskva bruka alternatyvias versijas, siekia mesti atsakomybę kitoms šalims, pasitelkdama penktąją koloną iš pačių vakariečių. Suklastotos žinios skleistos per rusų įsteigtą interneto platformą „Bonanza Media“, kurioje reiškėsi prokremliškas olandų žurnalistas Maxas van der Werffas ir Jana Jerlašova iš užsienio auditorijai skirto Maskvos televizijos kanalo RT, palikusi jį esą dėl nepriklausomos žurnalistikos, pašauktos paneigti Rusijos kaltę dėl „Malaysia Airlines“ lėktuvo žūties.
JIT išvadų diskreditavimu, dezinformacija užsiima Olandijos partija „Forumas už demokratiją“, viena iniciatorių 2018 metų referendumo, ginčijusio Ukrainos asocijuotą narystę ES. Maskva šia tema naudojasi paslaugomis ir Kremliaus lobisto, Rusijos garbės generalinio konsulo Maastrichte Constantijno van Vloteno, kuris pažįstamas su Rusijos prezidentu, jo remtas atidarė restoranų tinklą Rusijos muziejuose Peterhofe, Carskoje Selo, Ermitaže, Jekaterinos bei Menšikovų dvaruose. Verslininkas-diplomatas remia Krymo aneksiją, smerkia Vakarų sankcijas Maskvai, ES valdininkus vadina „blusomis ant lokio“. 2019-ųjų gruodį atidarydamas eilinį restoraną vaišino svečius šokoladu su Josifo Stalino portretu.
Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka interviu keturių Rusijos valstybinių žiniasklaidos priemonių atstovams rugsėjo 9-ąją nurodė, jog protesto akcijoms jo tėvynėje vadovauja jėgos iš užsienio. Dažniausiai minėjo amerikiečius, kurie internetu esą valdo centrą prie Varšuvos, su kuriuo net Lenkijos valdžia nieko bendro neturi. Dar vieno centro esama Čekijoje, toliau – Lietuva bei Ukraina, kur irgi steigiami įtakos Baltarusijos punktai.
Teiginiais apie Vakarų „imperializmą“ A. Lukašenka seka Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą, pastarasis rugsėjo 2 dieną po susitikimo su Baltarusijos kolega Vladzimiru Makejumi spaudos konferencijoje pareiškė, jog Maskva griežtai reaguos į bandymus atplėšti Baltarusiją nuo Rusijos. Esą Rusija smerkia užsienio valstybių spaudimą, kaip to spaudimo įrodymą S. Lavrovas paminėjo 200 į Baltarusiją permestų Ukrainoje „neramumams“ apmokytų smogikų.
Spalio 22-ąją Minske su Baltarusijos diktatoriumi susitiko Rusijos išorinės žvalgybos tarnybos (SVR) direktorius Sergejus Naryškinas. Po susitikimo naujienų agentūra „BelTA“ citavo S. Naryškiną, jog baltarusių ir rusų specialiosios tarnybos reguliariai keičiasi naudinga informacija ir gali daug nuveikti, apgindamos Baltarusiją ir Rusiją nuo išorės grėsmių.
Prieš tai rugsėjo pabaigoje SVR vadas nurodė, jog siekdama priešinti Baltarusijos katalikus su stačiatikiais, Amerika esą rengia provokaciją prieš katalikų dvasininką (iki žmogžudystės imtinai). Vykdytojai-ekstremistai, pasak S. Naryškino, rengiami Lenkijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, Baltijos valstybėse, dalyvaujant CŽV bei Pentagono instruktoriams. To įrodymų SVR šefas nepateikė.
Tai vos keletas detalių iš jau turiningos XXI amžiaus penktųjų kolonų mozaikos.
56-osios Miuncheno konferencijos saugumo klausimais atidarymo kalboje Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris klausantis 40 valstybių vadovų bei virš 100 gynybos ir užsienio reikalų ministrų konstatavo, kad Rusija karinę galią bei jėga perbraižomas sienas Europoje pavertė savo politika. Apie Rusiją, kaip niekada agresyviai besikėsinančią politiškai naikinti Vakarus, kalbėta ir liepos 9 dieną vykusiame gynybos forume Vašingtone.
Kita vertus, nors iš visų jėgų „aktualizuojamos“, penktosios kolonos – vis tiek XX amžiaus paveldas, gal ir pasmerktas nunykimui, jei nenutiks ko ypač drastiško, pavyzdžiui, globalaus karinio konflikto.
Lapkričio 26-ąją Rygoje pristatytas rusakalbio virtualaus žurnalo „Spektr“ ir visuomenės nuomonės tyrimų centro SKDS, remiant Olandijos ir Švedijos atstovybėms, atliktas Latvijoje gyvenančių rusakalbių vertybinių nuostatų tyrimas, pašauktas nustatyti jų požiūtrį į europietiškumą.
Pasak tyrimą inicijavusio „Spektr“ vyriausiojo redaktoriaus Antono Lysenkovo (gyvena Latvijoje nuo 2008-ųjų), viešojoje erdvėje ypač 2014-2015 m. nuolat susidūrus su diskusijomis apie rusakalbių bendruomenę kaip potencialią penktą koloną, o dabar stebint aktyvias diskusijas „rusų europiečių“ tema, parūpo išsiaiškinti, kiek ji monolitiška, kaip pasiskirsto požiūriai gana margoje rusakalbių publikoje.
Apklausus visoje šalies teritorijoje gyvenančius 1100 respondentų, piliečių ir ne, nuo 18 iki 75 metų, nustatyta, kad 73 proc. jų įvairiu laipsniu pripažįsta europietiškas vertybes. Nepripažįstančių buvo 22 proc., kategoriškai nepripažįstančių tyrėjai atrado keturis. Paklausti, su kokia teritorija save sieja, 68 proc. apklaustųjų nurodė Latviją, jos narystę ES remią pareiškė 70 proc., NATO – 32 proc. respondentų. Rusijos veiksmus Ukrainos rytuose veikiau ar pilnai remia 24 proc. rusakalbių, 39 proc. nepalaiko. 84 proc. apklaustųjų nurodė priklausantys rusų kalbos kultūrinei erdvei.
Tipiškas latviškas „rusas europietis“ yra jaunas (nuo 18 iki 34 metų) žmogus, dažniau turintis aukštąjį išsilavinimą, uždirbantis daugiau už vidurkį.
Tyrimo pristatyme A. Lysenkovas sakė nesitikėjęs aukšto 73 proc. europietiškų vertybių rėmėjų rezultato, Latvijos visuomenės politikos centro PROVIDUS direktorė Iveta Kažoka išskyrė kartų kaitos faktorių bei aplinkybę, kad nors Latvijos valstybė nieko ypač nenuveikė šia kryptimi, joje gyvenantys rusakalbiai europietiškas vertybes įgijo. Latvijos nacionalinės gynybos akademijos tyrėja Ieva Bērziņa kaip svarbų nurodė tyrimo išryškintą niuansą, jog nors Kremliaus propaganda nuolat akcentuoja Rusiją kaip atskirą (skirtingą nuo Vakarų) civilizaciją, pasirodo, rusakalbiams europietiškos vertybės visai priimtinos.
Autoritarinės Rusijos atveju viską vis tiek lemia vienas žinomas seniai valdžioje įsitvirtinęs ir, panašu, joje dar „užtruksiantis“ žmogus – žurnalas „Time“ V. Putiną „Metų žmogumi“ išrinko, vertinant iš dabartinės perspektyvos, labai tolimais 2007 metais.
Praėjusių metų gegužės 9-ąją Kijevo forume „Karas, kuris tęsiasi: Antrojo pasaulinio karo tragedija bei pamokos naujoje tikrovėje“ šeštoji Latvijos prezidentė Vaira Vīķe-Freiberga nurodė, jog imperialistinius naratyvus ypač mėgstąs V.Putinas, pripažinęs, jog jį auklėjo propagandiniai filmai apie sovietinį heroizmą, panašu, įstrigo „laiko mašinoje“ ir taip ir nesugebėjo užaugti iki supratimo apie demokratijos naudą.
Niekas neprivers Rusijos prezidento atsisakyti agresyvių užmačių. Išskyrus trukmę. Kaip yra sakęs Napoleonas Bonapartas, istorija miega su nugalėtoju. Belieka tikėtis, kad visą laiką nemiegos, penktųjų kolonų renesansas laikinas.
