Įsivaizduojamų kvailių pjudymas save patepusiųjų protingaisiais (ir atpažįstančių vienas kitą pagal šį diskursą; yra anekdotas apie benamius ant suoliuko: Tu mane gerbi? – grėsmingai klausia vienas. – Jooo, gerrbiu! – patvirtina antrasis. – Gerai... Reiškias, mes abu – gerbiami žmonės, – atlyždamas reziumuoja pirmasis) lūpose – jau senokai tapo medijų kasdienybe, tačiau pristatyti šiuos „kvailius“ dar ir kaip prabangoje skęstančius išnaudotojus buvo kažkas nauja.
Pirmiausia atkreipsiu dėmesį, kad viešai mesta bendra formulė „X nori gyventi išskirtinį gyvenimą kitų sąskaita“ – nepriklausomai nuo to, kas tas X, ir kuo matuojamas gyvenimo išskirtinumas – yra išbandyta „visuomenės priešo“ gaminimo žanro klasika: žiū, tarp mūsų yra tokių, kuriems gerėja, kai mums blogėja! Parazitų, kurie tikisi lengvai praslįsti, pasinaudodami mūsų darbo vaisiais! Ką su jais? Ant žibinto! – gana logiškas atsakymas ten, kur atsiranda ir prigyja tokia leksika; kada jis viena ar kita forma pasigirs – tik laiko klausimas.
