Vaikai yra mūsų savirealizacijos išraiška

Kažkada manęs pakalausė, kodėl aš norėjau vaiko. Klausimas buvo netikėtas ir tą akimirką neturėjau atsakymo. Ir ne tik tuo momentu, bet ilgą laiką neturėjau atsakymo. Su šiuo rašiniu atėjo aiškesnis atsakymas. Vaikas man yra savirealizacija. Kaip tokį teiginį suprasti?

Senovėje norėta pratęsti giminę. Giminei norėta pratęsti savo pavardę, todėl buvo laukiama berniuko. Būdavo ir taip, kad vaikus gimdydavo, jog šie padėtų prižiūrėti ūkį ir realizuoti užmačias. Juokaujama, kad kol Lietuvoje nebuvo elektros, kiekvienas sugulimas į lovą dažnai pasibaigdavo vaiku, nes nebūdavo ką kitą veikti. Nebūdavo televizorių, telefonų ir knygas retai kas skaitydavo. Todėl ir šeimos būdavo gausios. Kiekviename juoke yra tiesos kaip yra ir pragmatiškų užmačių.

Modernesniais, komfortiškesniais laikais, kai nebereikėjo gyventi ant išgyvenimo ribos, savirealizacija įgavo kitą prasmę. Susilaukti vaikų reiškė būti kaip ir visos normalios šeimos. Tai tapo savęs, kaip normalaus, savirealizacija. Bet pažvelkime į subtilesnes savirealizacijos per vaikus formas.