Bet pradėkime nuo to, kad 9 iš 10 Lietuvos gyventojų yra šventai įsitikinę, jog Aplinkos Apsaugos ministerija egzistuoja ir jie netgi, pagal savo supratimo lygį, neoficialiai ją vadina Gamtosaugos ministerija. Į teiginius, kad aplinka tai ne tik gamta su jos tausojimo agenda yra numojama ranka ir paberiamas bereikšmių žodžių kratinys su nedovanotinomis klaidomis linksniuose ir kas liūdniausia – logikoje. Lietuvos piliečiams regis pats geriausias iki šiol aplinkos ministras buvo Valentinas Mazuronis. Geriausias, nes ministerijos PR’ą vedusi kompanija agresyviai ir rezultatyviai diegė į lietuvio sąmonę, jog ministro iniciatyva buvo ženkliai padidinti baudų dydžiai žuvų brakonieriams. Nesiginčysime. Gerai, kad taip įvyko. Bet tik tiek. Nevykusios miestų plėtros politikos tai niekaip neatperka. Kaip ir neatperka ir kitų, tik su grynąja gamta susijusių problemų, kurios savo masteliu ir reikšme pralenkia neteisėtą žūklę kosminiais atstumais. Pasidžiaukime, kad galbūt laikinai tai baigėsi ir nuo šiol galvas suksime dėl rimtesnių problemų ir kelsime esminius aplinkos klausimus.
Taigi PIRMASIS klausimas – ar pasikeis privačios nuosavybės struktūra kondominiumuose dar žinomuose kaip sovietinės statybos daugiabučiai? Suprantama, kad liberali mąstysena automatiškai atmeta privačios nuosavybės naikinimo galimybę, kaip mirtinai pavojingą ir apie tai negali būti jokios kalbos. Bet pasvarstykime apie nuosavybės struktūrą. Čia ir glūdi visos problematikos, susijusios su sovietinės statybos palikimu šaknis. Dabartinis modelis buvo neišvengiamas, norint pereiti iš socialistinės ekonomikos chaoso į laisvajam pasauliui būdingą kapitalistinę ekonominę sistemą. Socialinių būstų privatizacija, dispersiška bet ir absoliuti, buvo raktas į teisingą turto ir atsakomybės už jį paskirstymą. Visi gavo savo galimybę: vieni pardavė, kiti pragėrė, dar kiti ligi šiol gyvena šiuose būstuose ir nelabai jaučia poreikio mąstyti apie kažkokias jiems neaiškias pertvarkas. Bet šis laikas baigėsi ir kaip niekada anksčiau mūsų miestus įtakoja socialinė ir kultūrinė kaita arba paprasčiau sakant – imigracija.
Šis globalus procesas visiems laikams pakeis masinės statybos gyvenamųjų rajonų vaizdą ir kitus, žymiai svarbesnius, aspektus, kurie biudžetams kainuos ženkliai daugiau ir taps esminiais, lemiamais ir nevaldomais be jokių išeities variantų. Vienintelis raktas į šios problemos sprendimą – valstybinė nuosavybės struktūros masinės statybos rajonuose pertvarka. Visų būstų esančių degraduojančiuose daugiabutynuose nuosavybės teisė turi legaliais būdais būti konsoliduota juridinių asmenų, įstatymų nustatyta tvarka užsiimančių būtent būstų nuoma ir priežiūra, veiklos portfeliuose. Galima sekti suomių pavyzdžiu, galima norvegų, o galima ir belgų ar net italų.
ANTRASIS ne ką mažiau svarbus klausimas – ar atsiras bėginis viešasis transportas Lietuvos miestuose? Pradėkime nuo to, kad Lietuva yra vienintelė valstybė Europos sąjungoje, kurioje nėra bėginio transporto. Na, susiklostė taip, nieko nepadarysi, tačiau ar tai konstanta ir to neverta permąstyti? Vilnius jau seniai aplenkė Rygą savo fiziniu dydžiu ir socialiniu užpildu. Apie Taliną net nešnekėkime, tegul juo giriasi estai, kurie iš esmės nelabai turi daugiau kuo ir girtis. Akivaizdu, jog visų trijų didžiųjų Lietuvos miestų ateitis atrodo labai puikiai. Jie auga ir augs, tiek vidinės Lietuvos migracijos dėka, tiek ir imigracijos iš kitų valstybių. Žiūrint į augančias investicijas į gamybos, logistikos ir paslaugų pramonę ir statybų mastą joms aptarnauti, tampa akivaizdu, jog imigracijos procesai yra tik beįsibėgėjantys, o jų pasekmės – neišvengiamos. Pagrindinės pramonės šakos ir gamyba nebeišvengia kitataučių darbuotojų, statybose jau senokai dauguma darbo rankų iš Ukrainos, ne tik Vilniuje, bet net ir Juodkrantėje, laivų statyklose dirba pakistaniečiai ir so on. Visa tai rodo, kad Lietuvos gyventojų minusinis saldo yra netolima praeitis. Lietuva metodiškai ir nuosekliai tampa viena iš stabiliausiai augančių ir turtingėjančių valstybių pasaulyje, kuriame gyventojų skaičius auga tiesiog nesuvokiama sparta. Todėl nieko neturėtų stebint, jog po 20 metų nuo dabar gyventojų bus ne 2,7 o 3,8 milijono. Ir tai tik pradžia.
Puiki pradžia mūsų sėkmės istorijai. Ir visame tame klausimas čia tik toks – ar mūsų miestai nusipelno adekvataus miesto transporto vis didėjančiam gyventojų skaičiui aptarnauti? Urbanistinė pasaulio praktika rodo, kad sėkmė lydi tuos miestus, kuriuose išvystoma kombinuota transporto sistema su prioritetu bėginiam transportui. Techniškai tai lengvai paaiškinama, bet šiandien mes kalbame tik apie reikalingus politinius sprendimus, kurių mūsų miestams verkiant reikia, todėl nesiplėskime, tik pasirinkime urbanistinės plėtros kryptį perpus ir daugiau didėsiantiems Lietuvos miestams – ar pažangus transportas, ar visgi atgyvenusi miesto magistralių statyba ir neįveikiamos transporto grūstys.
Na ir TREČIASIS klausimas – ar urbanistika bus prikelta kaip mokslas ar visiškai palaidota? Klausimas ne toks jau mažareikšmis, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausiai verta priminti, kad Lietuvoje miestų planavimas ir urbanistika turėjo tikrai stiprią mokyklą, kurios paskutinė produkcija t. y. absolventai yra ties pabaigos riba. Tiesiog baigiasi žmonės turintys bent menkiausią nuovoką apie miestų plėtrą, jie nebesirenka šio kelio, jaunimui nebeperduoda savo know how, neberašo mokslinių straipsnių ir monografijų, nebeatlieka tiriamųjų darbų, nekuria aktualios metodikos ir t.t. Gali atrodyti, kad tai natūralus procesas, kad Lietuvos visuomenė pribrendo prie kitokios, mokslo nereikalaujančios urbanistikos, savikritiškos ir aplinkai atsakingos, save kokybiškai kontroliuojančios terpės. Bet taip nėra. Ir negali būti, nes viena vertus miestų plėtra niekada nebuvo ir nebus baigtinis reiškinys, įvairiausi kintantys ir savo poveikį turintys procesai keičia vieni kitus greičiau nei mums atrodo, o jų neišmanymo kainą mokame mes visi. Kita vertus sparčiai auga visuomenės poreikis plėtros procesų suvokimui ir dalyvavimui juose. Ir tik urbanistikos mokslas gali moderuoti šį dialogą tarp tikrųjų plėtros naudotojų ir administratorių.
Matome, kad šiandien visuomenėje kylančios įtampos įgauna lemiamą populistinį balsą, kuriuo vadovaujantis tiesiog apsunkinamas sugyvenimas tarpusavyje. Urbanistika iš esmės tampa neįmanoma, mutuoja į infantilių gatvės veikėjų reikalavimų lygio diktatą, vedamą garsiau šaukiančių nei nusimanančių urbanistiniame turinyje. Ir tai yra grėsmė, savo galimomis pasekmėmis nelabai nusileidžianti nevykusioms švietimo ar sveikatos apsaugos sistemoms – nors šios ir nėra nevykusios, tiesiog pavyzdys statistinio lietuvio sąmonei, kurioje jos tokį įvaizdį turi. Urbanistikos sunaikinimo pasekmės bus jaučiamos ateinantį 100 metų mažiausiai ir klausimas ar mes pasiruošę ateičiai palikti miestus, kurie nepavyko: nepatogūs, neperspektyvūs, perstatytini. Ypač nepagrįstai svajojant apie tai, kad esame itin pažangūs.
Pabaigai konstatuokime akivaizdų dalyką – nebus Žalios Lietuvos, jei nebus Lietuvoje urbanistikos, o miestuose pagaliau nesutvarkysim masinės statybos rajonų ir neįdiegsim bėginio viešojo transporto. Tai aišku ir nekelia jokių abejonių. Klausimas čia tik toks ar Simonas yra pasiryžęs tapti taip reikalingu akseleratoriumi.
