Diskusijoje vadovautasi vadinama „Chatham House taisykle“, kurios šaknys siejamos su 100 metų veikiančiu, Londone įsikūrusiu Karališkuoju tarptautiniu santykių Institutu. Taisyklės esmė – diskusijos dalyviai kviečiami atvirai dėstyti savo nuomonę ir galimai kontroversiškas mintis, tuo tarpu kiti diskutantai, viešindami informaciją negali atskleisti pasisakiusiųjų tapatybių, jų pareigų ar priklausomybės bet kokiai organizacijai. Taip sukuriama betarpiškai laisva diskusinė atmosfera. Šių metų susitikime dalyvavo įvairių valstybinių tarptautinių organizacijų atstovai, vienaip ar kitaip susiję su diplomatijos, tarptautinių santykių ir gynybos klausimais.
NATO („North Atlantic Treaty Organization“) – organizacija įkurta 1949-aisiais metais, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų chartijos 51-jį straipsnį yra gynybinė sąjunga, pagrįsta nepriklausomų valstybių politiniu ir kariniu bendradarbiavimu. Kaip žinome, 2004-aisiais metais jos nare tapo ir Lietuva.
Kalbant apie NATO atsakomybes ir veikimo ribas galime išskirti kelis skirtingus aspektus – kaip organizacija gali veikti realybėje ir kaip jos veiklą mato skirtingos visuomenės grupės.
Ankstesnėje pastraipoje galite rasti frazę, kurioje teigiama, kad organizacijos veikla „..pagrįsta nepriklausomų valstybių politiniu ir kariniu bendradarbiavimu“. Visgi, politinė dedamoji stipriai akcentuojama organizacijos viduje ir ekspertų bendruomenės supratimu, nėra stipriai komunikuojama viešumai. Visuomenei NATO – tai karinis aljansas, kuris savo įvaizdžiu daugiausiai asocijuojasi su ginkluotu kariu, pratybomis Pabradėje, šarvuota technika Visuomenės ir Kariuomenės šventėse bei žinoma, tuo apsauginiu skydu, kuris bus panaudotas agresijos prieš mūsų šalį atveju.
Iš vienos pusės, toks nepilnas paveikslas lyg ir nesukelia jokio pavojaus: tyrimų bendrovės „PEW Research Center“ duomenimis, 2019-ais metais Lietuvoje Aljansą palankiai vertino 77 proc. apklaustųjų, 2007 metais tokių žmonių buvo 59 proc. Pagal šį rodiklį, pasitikėjimas organizacija Lietuvoje yra vienas aukščiausių tarp 30-ies Aljanso valstybių-narių. Tačiau ilgainiui, ypatingai pasikeitus politiniam režimui Rusijoje ir galimai atvėsus politinės-karinės grėsmės temperatūrai iš šios šalies pusės, visuomenei gali kilti klausimai apie stiprios karinės sąjungos prasmę ir narystės kaštus. Šioje vietoje, NATO ir jos veiklą komunikuojančios organizacijos turėtų skirti daugiau pastangų ir išteklių visuomenės švietimui.
Nuo COVID-19 pradžios, NATO orlaiviai įvykdė gerokai virš šimto skrydžių gabendami reikiamą įrangą ir medikamentus pandemijos labiausiai paveiktose šalyse, pastatyta dešimtys karo lauko ligoninių su daugiau kaip 25 tūkst. lovų – visa tai organizavo EuroAtlantinio reagavimo į krizes koordinavimo centras.
Dar 2016-aisiais metais, NATO susitikimo Varšuvoje metu buvo sutarta dėl esminių veiklos principų, kuriuos organizacija privalo taikyti dinamiškame nūdienos pasaulyje: reakcija į globalinio atšilimo sukeltas problemas, maisto ir vandens trūkumas atskiruose pasaulio regionuose, kritinės struktūros atsparumo didinimas stichinėms nelaimėms, energetinis saugumas bei migracijos srautų kontrolė.
Nacionaliniu lygmeniu šias problemas išspręsti sąlyginai sunku, Europos Sąjunga, turėdama savo rankose teisinius mechanizmus, ne visada gali juos pritaikyti veiksmui ten, kur reikia pasitelkti greitas fizinio reagavimo priemones. Paprastai kalbant – ginkluotąsias pajėgas.
Narystė Europos Sąjungoje, tiek mūsų šaliai, tiek kitiems šios organizacijos nariams suteikia platų ekonominio, politinio bendradarbiavimo ir galimybių lauką, tačiau aštrėjant krizei (politinei, karinei, gamtos stichijų sąlygotai ir pan.) biurokratines struktūras efektyviai gali papildyti ar net pakeisti militariniais principais veikiantys asmenys bei organizacijos. Demokratijos atsvarų ir kontrolės mechanizmas užtikrina, kad nei viena (biurokratinė), nei kita (karinė) struktūra netampa dominante, tačiau vienu metu galima panaudoti tai, ką kiekviena iš struktūrų turi efektyviausia.
Senas posakis „Reikalams tapus visai prastiems – kviečiame kavaleriją“, kaip niekada aktualus ir šiandieną: Kinija, Iranas, Italija, Prancūzija, Ispanija, Šveicarija, Didžioji Britanija, Airija, Vokietija, Lenkija, Albanija, Estija, Latvija, Lietuva, JAV, Malaizija ir kitos šalys pandemijos suvaldymui jau pasitelkė arba buvo pasitelkusios savas ginkluotąsias pajėgas ar atskirus jų elementus. Sienų kontrolė, karantino priemonių užtikrinimas šalių viduje, medicinos priemonių tiekimas iš užsienio ar savų piliečių pargabenimas tėvynėn – dažnai tai tampa kariuomenės atsakomybės norma.
Dažnas, visų šalių kariškius vienijantis naratyvas paprastai išsakomas vienu anglišku posakiu: „no one left behind“ (apytikslis vertimas „nei vienas nepaliekamas priešui“), yra būdingas militarinės organizacijos viduje dirbantiems žmonėms ir tiesioginiams tos organizacijos procesams.
Diskusijos dalyviai, įvardindami visą spektrą iššūkių tenkančių nūdienos NATO, visgi akcentavo organizacijos karinę ir transatlantinę prigimtį. Kalbant apie humanitarinių krizių valdymą, be politinės valios, labai svarbūs fiziniai, medžiaginiai organizacijos resursai. Diskutuojant apie hibridines ir kibernetines grėsmes sutarta, kad militarinio pobūdžio IT technologijų klasterių ir organizacijų atsakas bei gynyba gali būti efektyvi pasipriešinimo priemonė.
Diskusijos dalyviai sutarė, jog NATO, kaip organizacijos reikšmė pastaruoju laikotarpiu nemąžta, tačiau grįžtama prie savotiškai „modifikuotų“ Šaltojo karo laikotarpio iššūkių – susidariusį Vakarų galios vakuumą gali greitai užpildyti Rusijos bei Kinijos išorinių interesų padiktuoti veiksmai.
Kalbant apie organizacijos perspektyvas kelių metų ir net artimiausių dešimtmečių laikotarpiui, diskusijos dalyviai buvo vieningi – prognozės, dalykas itin nedėkingas, tačiau viltis, kad NATO, kaip galingas karinis blokas išliks ir dargi sustiprės yra itin pageidautina.
Iš savo pusės pridėčiau, kad NATO – stipriausia pasaulio istorijoje organizacija, kuri savo žodžius gali pagrįsti konkrečiais veiksmais, jeigu reikia – kariniais taip pat. Mes, prie Baltijos, turėtume atsiminti, kad nors kiekvienas esamas ar potencialus sąjungininkas yra „aukso vertės“, joks paneuropinis projektas negarantuoja stipriausios pasaulio valstybės įsipareigojimų stoti mūsų pusėn, tuo tarpu transatlantinis ryšys NATO pavidale tai daryti įpareigoja. Jokia europinė struktūra negali „priversti“ mūsų pusėn stoti Aljansui nepriklausančių kaimynių, tokių kaip Švedija ar Suomija, tačiau NATO partnerystės saitai ir viešoji šių šalių gyventojų opinija, leidžia daryti išvadą, kad artimos ateities narystė NATO yra didesnės dalies šių šalių gyventojų ir politinio elito prerogatyva.
Galiausiai, jokia europinė struktūra neturi tiek politinio, ekonominio ir juo labiau karinio svorio paveikti procesus ten, kur jie iš pirmo žvilgsnio neturi tiesioginės įtakos Baltijos jūros regiono likimui. Kalbu apie Tolimuosius Rytus, Ramiojo Vandenyno regioną bei Arkties zoną – auganti Kinijos galybė, neprognozuojamas Šiaurės Korėjos elgesys, karine prasme stiprėjanti Japonija bei visose išvardintose vietose aktyvėjanti Rusija. Kilus krizei, domino kauliukų principu, įvairaus intensyvumo konflikto bangos gali atsiristi ir iki mūsų. Tuo tarpu, esant galingiausio pasaulyje Aljanso nariu, parama ir užnugaris visada garantuoti.
Prūsijos feldmaršalas ir karinis teoretikas Helmuth von Moltke Vyresnysis teigė: „Joks planas neišgyvena pirmojo kontakto su priešu“. Šią skambią tezę galima papildyti kiek sušvelnintu James Mattis, JAV jūrų pėstininkų generolo ir buvusio Gynybos sekretoriaus išsireiškimu: „Būk mandagus, būk profesionalus, tačiau turėk planą nugalėti bet ką, ką sutiksi“.
