Vietos veiklos grupės
Parama žvejams gali būti teikiama ir kitaip. Lietuvą jau pasiekė vietos veiklos grupių formatas, Vakarų Europą tokia parama pasiekė kiek anksčiau – teko lankytis buvusioje laivų statykloje Rionėje, Bornholmo salos sostinėje. Vietos gyventojai čia įkūrė jūrinių valčių muziejų, o elinge ant stapelio stato ir remontuoja darbui jūroje naudotas valtis ir jachtas. Visiems gerai – miestas išsaugojo laivų statyklą ir turi gausiai lankomą muziejų, atvykėliams – unikali proga prisiliesti prie tūkstančius metų skaičiuojančių laivų statybos tradicijų, muziejaus entuziastai turi savo klubą, o jūrinės valtys ir toliau uždirba duonai. Gal tik kiek kitaip.
Tik ne mano katė
Taip mano ponia iš reklamos klipo – algoritmai, kurie įprastai būna identiški, kažkurioje vietoje ir kažkuriuo laiku išsikraipo pačiu sukčiausiu būdu. Gal todėl kai kurie žvejų rėmimo projektai būna išskirtiniai. Pavyzdžiui, žvejų laivų ištraukimo vietų Nidos ir Juodkrantės paplūdimiuose statyba.
Beveik pusketvirto milijono eurų parama savivaldybei pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programos priemonę „Žvejybos uostai, prieplaukos, iškrovimo vietos“ buvo skirta 2014-ųjų rugsėjį. Pasibaigus statyboms Žemės ūkio ministerija savo rašte prokuratūrai rašė, kad „Pagal pirminį projektą turėjo būti įrengtos žvejybos iškrovimo vietos, sutvarkytas elektros ir vandens tiekimas, sudarytos sąlygos žvejams vykdyti kokybišką veiklą, numatyta, kad pagerės darbo sąlygos, bus sudarytos sąlygos žvejybos verslo plėtrai ir konkurencingumo didinimui. Vėliau projektai buvo pakeisti, pastatyti tik laivų įtraukimo/ištraukimo įrenginiai Baltijos jūroje ties Nida ir Juodkrante. Nors projektai pakeisti, paramos lėšų suma liko ta pati“.
Šia tema susidomėjo teisėsauga, Neringos savivaldybės atstovai paaiškino paprastai: žvejai – taip pat žmonės, jiems reikia praustis, todėl iš Juodkrantės centro iki pajūrio buvo atvesti vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai, brangi išvilkimo įranga, todėl ir projektas brangus. Niekas pinigų į kišenę neįsidėjo – pinigai buvo užkasti miške.
Mielas žvejy, praustis reikia
Neteko matyti skaičių, kiek žvejų prausėsi prie Juodkrantės laivų įtraukimo/ištraukimo įrenginių. Taip pat neteko matyti žvejybos verslo plėtros rezultatų ar kaip žvejys tais įrenginiais Juodkrantėje traukia valtį. Kita vertus – jei žvejai nesiprausia dabar, tai gal prausis ateityje? Nusiprausus – reikia gerai pailsėti po sunkaus darbo atviroje jūroje. Žvejams pasisekė dar kartą – šalia vandentiekio trasos buvo beveik dviejų hektarų rekreacinės paskirties žemės sklypas prie Žaliojo kelio, išnuomotas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto UAB „Olimpinių rinktinių centras“.
Darant šio žemės sklypo detaliojo plano užstatyto zonos patikslinimą 2017 metų vasarą buvo numatyta, kad „rekonstruojamų poilsio paskirties pastatų ūkio-buities nuotekos pajungiamos į sklypo ribose numatomą sumontuoti nuotekų kaupimo rezervuarą su išvežimu į Neringos valymo įrenginius“. Žvejams ir vėl sekėsi – nepavykus gerai nusiprausti prie valčių ištraukimo įrenginių, jie galės baigti praustis puikiuose iki 280 kvadratinių metrų ploto apartamentuose šešiuose stilinguose pastatuose su vaizdu į jūrą.
Natūralu, kad naujoms žvejų viloms nebereikėjo naujų vamzdžių į Juodkrantę – beliko prisijungti prie vamzdžių, kurie buvo nutiesti iki valčių ištraukimo įrenginių. Tiesa, yra įkyrių naivuolių, kurie aptvertoje dviejų hektarų teritorijoje pasigenda olimpiniams startams besiruošiančių olimpinių vilčių. Jie netgi matė, kaip po Juodkrantės kopas klaidžioja olimpinės dvasios šmėkla, bet šmėklas tikriausiai sapnuoja po sunkaus darbo atviroje jūroje besiilsintys žvejai.
Šventosios žvejų parama Nidos žvejams
2011 metais E. Gentvilo vadovaujama Klaipėdos uosto direkcija į Šventosios uosto įplaukos kanalo valymą ir plaukiojančių prieplaukų statybą investavo apie 800 tūkst. eurų. Prieplaukos Šventosios uostui be molų buvo reikalingos tiek pat, kiek valčių ištraukimo įrenginiai Neringoje. Prasikasti kanalą reikėjo dėl dar vienos priežasties, kurią visi jau pamiršo. Tais metais Šventosios uoste stovėjo gan didelė gręžimo platforma, kuri ėmė grunto mėginius būsimų molų vietoje. Reikėjo pasirinkti: tampyti tą platformą į Klaipėdos uostą, kai tik papučia stipresnis vėjas, ar susikurti priebėgą Šventosios uoste. Uosto direkcija pasirinko antrąjį variantą.
Paskui nuspręsta buvo ir plaukiojančias prieplaukas pastatyti. Visas Šventosios uosto projektas tada kainavo pusę vieno laivų išvilkimo įrenginio Neringoje kainos. Plaukiojančias prieplaukas vėliau jau kitas Klaipėdos uosto direktorius perdavė Nidos uostui, ir už indėlį į turizmo plėtrą nuo Neringos mero gavo medalį. Ir iš tikrųjų – buvo ir indėlis, ir turizmo plėtra buvo, ir už gerus darbus buvo atlyginta. Tuo metu žvejai senajame Nidos uoste laivus švartuoja prie krantinių, kurios baigia sugriūti.
Per tuos dešimtmečius, kurie prabėgo nuo privatizacijos, į senąjį uostą nebuvo investuota nė cento. Gintaro įlankoje taip pat baigia sugriūti žvejų prieplauka – žvejai, matyt, jau persikėlė į vilas Žaliajame kelyje arčiau valčių ištraukimo įrenginių.
Trojos arklys
Kai nekilnojamo turto projektai susiruošia šturmuoti saugomas teritorijas, viešasis interesas naudojamas kaip Trojos arklys. Botelius Preiloje pradėjo statyti buriuotojams, Žaliojo kelio vilas Juodkrantėje – sportininkams, vandentiekį tiesė žvejams, „dušinės“ Birutės parke Palangoje skirtos paplūdimio lankytojams, o „Auskos“ vila – senjorams. Paskui „atsitinka gyvenimas“ ir išdygsta tvora su lentele „Privati valda“ – toks yra vienas nacionalinės žvejybos pajūrio apsaugos zonoje ypatumų.
Noras gražiai gyventi su vaizdu į jūrą yra natūralus. Nėra labai sudėtingą tokį norą įgyvendinti. Nakvynė Juodkrantėje dviviečiame kambaryje su tokiu vaizdu, kaip teigia „Booking.com“, kainuoja apie pora šimtų eurų. Neramu dėl tendencijų. Savivaldybės kartu su saugomų teritorijų administracijomis turėtų ginti viešąjį interesą, tačiau neįgaliai skėsčioja rankytėmis jau po to, kai statybos-rekonstrukcijos būna baigtos.
Neringos atveju – matyt, labai jau rūpėjo tas vandentiekis iki jūros, nors ten ir buvo dar sovietų kariuomenės gręžinys, bet štai su nuotekomis – tikras galvos skausmas. Jei savivaldybei viešasis interesas būtų rūpėjęs daugiau, už pusantro milijono eurų iš Gintaro įlankos buvo galima padaryti saldainį – nuostabų žvejų uostą su infrastruktūra, tikrai patogią žuvies iškrovimo vietą. Tiesa, o kur tada ilsėtųsi žvejai po sunkaus darbo atviroje jūroje?
