Grimztant į koronažiemą: nuzombėjusiems vakcina nepadės

Esame ten, kur ir nuteikinėjo atsidursiant epidemiologai ir politikai: grimztame į „ilgą tamsią žiemą“. Užkratas plinta neregėtu mastu, kelia didžiulių nuostolių, dar yra nepakankamai ištirtas ir verčia gintis drastiškais būdais. Bendram labui suvaržomos individualios teisės ir laisvės, poreikiai ir pasirinkimai, peržengiamos privatumo ribos. Vilties teikia baigiama gaminti COVID-19 vakcina: po žiemos prasidės masinis skiepijimas, pandemija baigsis, ir grįšime į vėžes. Tačiau per „ilgą tamsią žiemą“ saugumas brangiai atsieis. Kai kurie suvaržymai išliks. Kai kuriuos ne atšauks, o įtvirtins laukiama vakcina.

Mokslininkai jau ilgokai stebi ir svarsto demokratinėse visuomenėse išryškėjusį polinkį ištinkant masiniams sukrėtimams suveržti asmens teises ir laisves. Ekstremalios padėties metu įvesti kai kurie suvaržymai lieka prevenciškai galioti ir ją atšaukus; tokiu paradoksaliu būdu ekstremali padėtis tampa nuolatine. Saugumo dėlei mąžta privatumo ir laisvių, ryšių ir judėjimo sąlygos griežtėja.

Taip iš tiesų juk ir yra. Vargiai begali susisiekti, keliauti viešu transportu, apsipirkti, apsilankyti koncerte ar sporto varžybose visiškai privačiai, nepalikdamas skaitmeninio pėdsako: nagrinėji prekybos centro planą ir nenutuoki, kad švieslentėje įmontuota veidų atpažinimo programa. Per pandemiją išmaniąsias sekimo priemones paįvairino dronai ir kontaktų atsekimo programėlės (valio, jau galime įsidiegti ir lietuvišką!). O kitąmet papildoma sąlyga laisvai judėti veikiausiai taps asmens skiepų pasas, tiksliau, COVID-19 vakcinos žymos. Politikai ir gydytojai turbūt toliau guos, kaip turėtų būti: žmogaus laisva valia yra šventas dalykas, niekas negali būti ir nebus skiepijamas priverstinai. Bet kai kurie darbdaviai ir paslaugų tiekėjai brėš naujas ribas ir paprotins, kaip yra: žmogus tikrai yra laisvas likti už durų, niekas negali pro jas praeiti ir nepraeis be skiepų paso. Naujojo normalumo svarbi dalis – klusnus susipratimas kolektyvinio saugumo dėlei.

Ir štai tokia vieningai susipratusiųjų visuomenė kaip tik atrodo it nesusipratimas, gyvas prieštaravimas. Bioetikos, žmogaus teisių ir platesniame rate atidžiai stebima, kaip pandemija meta iššūkių demokratinei visuomenei, kurios kertinis akmuo yra laisva asmens valia, privatumo apsauga, dėmesys paskirų asmenų, grupių, mažumų polinkiams ir poreikiams, įvairovei. Jei kertinį akmenį išjudinsime, tai ar neužgrius sienos ir lubos? Problemų sąrašo viršuje – didžioji pandemijos viltis, nekantriai laukiama COVID-19 vakcina.

Vakcina teikia vilčių ir kelia problemų

Pandemijos metu nuosekliai pasitvirtina dėsnis, kad jei paskirą asmenį apsukti būna nelengva, tai masiškai žmones maustyti – nebūtinai grubiai meluoti, bet pavedžioti už nosies, stumtelėti ar prilaikyti – palyginti nesudėtinga. Dauguma žmonių linkę girdėti tai, ką nori girdėti, kuo trokšta tikėti – nuo sąmokslo teorijų iki kasdienių pertvarkų ir fundamentalių naujovių.

Kai lapkričio 9-tąją Pfizer kartu su BioNTech pasiskelbė (beveik) pagaminę COVID-19 vakciną, žiniasklaida ir net šalių lyderiai žodžių nesirinko: valio, tunelio gale atsirado šviesa! Pandemijos nuovargis tiek nugalavo, taip reikia šviesaus rytojaus, kad šviesos šaltinis nebaisiai rūpi, – tik duokite šen šansą kitų metų kalendoriuje pažymėti paukščiuką, kad vargai baigti. Beje, ypatinga šviesa tądien nesušvito Pfizer vadovas Albertas Bourla, pardavęs didžiumą turimų bendrovės akcijų, pabrangusių net iki 15 procentų; anot Financial Times, kuris priminė panašų konkuruojančios kompanijos Moderna vadovo manevrą, tokie iš anksto suplanuoti pardavimai yra teisėti, bet „atrodo blogai“ ir nėra sąžiningi išorės investuotojų atžvilgiu.

O paskui žiniasklaidos pakraščiais šmėžavo patikslinimai ir išlygos. Komercinės kompanijos vakcinos bandymai sėkmingai dar eina pabaigos link, rezultatai oficialiai nepatvirtinti. Jei bandymai būtų baigti ir rezultatai skubos tvarka patvirtinti, tai mokslininkai negalėtų užtikrinti, kad vakcina sėkminga, nes neturi pagrindžiančios kritinės analizės išvadų. Jie sako, kad vakcina teikia vilčių. Tai – visgi šioks toks skirtumas.

Suprantama, kad naujų skiepų laukiama it išganymo. Tačiau šio ar bet kurio kito gamintojo COVID-19 vakcinos logistika, distribucija ir rezultatas kol kas yra lygtis su aibe nežinomųjų.

Tarkime, kad pavyks įtikinti visus žmones skiepytis: skiepai neturi žymesnio šalutinio poveikio ir nėra kitaip žalingi, skiepytis saugu, sveika ir pilietiška, nėra ko delsti ir ko rinktis. Tokiu atveju vakciną pirmiausia turėtų gauti visos pagrindinės rizikos grupės, ilgalaikės slaugos įstaigų vyriausieji gyventojai ir personalas, sveikatos priežiūros sistemos darbuotojai, ilgalaikių sveikatos sutrikimų turintys asmenys ir kitų amžiaus grupių atstovai iki 60 ar 50 metų. Kaip nustatyti pirmumą visiems likusiems – klausimas. Vaikai šia vakcina išvis nebus skiepijami, nes kol kas į bandymus įtraukti tik paaugliai nuo 12 metų ir beždžionių naujagimiai.

Visus tos pirmiausios grandies žmones būtinai reikės tvarkingai paskiepyti po antrą kartą – mat vakcina veiksminga tik tuomet, jei pasiskiepijama kas keturias savaites. Tiek laiko vakciną galėsi pasidėjęs laikyti nebent per speigą pietiniame poliuje, nes reikalinga temperatūra – apie minus 70. Taigi paskirstymas reikalaus didžiulių sąnaudų, o nepasiturinčios bendruomenės specialių šaldiklių neįpirks, nes jie esą gali kainuoti po 10 tūkstančių eurų ir daugiau. Ir pagaliau nežinoma esmė: kaip ilgai – ir ar apskritai – apsauga bus veiksminga? Bandymais esą patvirtinta savaitę trunkanti apsauga. Ar antikūnai liks ilgam, ar tik trumpam laikui? Kada vėl reikės visus po dukart paskiepyti? Kas kokį periodą, kiek laiko kartoti procedūrą? O kas, jei plis (kol kas labai retos) koronaviruso mutacijos? Kada užkrato plitimas bus galutinai suvaldytas?

Aišku, kad dar niekas neaišku. Tačiau tikimasi, kad, skubos tvarka leidus laikinai naudoti naująją vakciną, ji rinkose atsidurs jau metų sandūroje, o pavasarį prasidės masinis skiepijimas.

Beje, tuo pat metu skiepai platesne prasme jau kelia galvos skausmą net ir toms visuomenės grupėms, kurios anksčiau neturėjo jokių klausimų. Štai, tarkime, medicinos ar prekybos sektoriaus darbuotojams kai kur yra, kai kur veikiai gali tapti privaloma pasiskiepyti nuo įprasto gripo. Šio sukėlėjai, kaip žinia, mutuoja, ir vakcinos apsauga atitinkamai varijuoja. Kai kur mokslinėje literatūroje svarstoma, kad darbuotojui turi būti užtikrinta laisvė rinktis ir išsaugota teisė atsisakyti negeidžiamo gripo skiepo, bet tokiu atveju visuomenės sveikatos labui siūloma privalomai dėvėti kaukę. Ar saugi, ar draugiška darbo aplinka būtų kauke it skiriamuoju ženklu pažymėtam darbuotojui, kuris atsisakė skiepytis? Atsižvelgiant į pandemijos metu kilusį visokių „netikėlių“ gėdinimo ir net persekiojimo vajų, galimi apgailėtini ir net žiaurūs atvejai.

Kiek laisvės rinktis liks – arba galėtų, ar turėtų likti – COVID-19 vakcinos atveju, kol kas mažai girdėti. Tuščia politikų kalbų, esą skiepai nebus privalomi: jie negali sakyti nieko kito, kol padėtis įtempta ir prieštaringa.

Nori, nenori – reikia

Jei visuomenės budrumo, supratingumo, atjautos verkiant reikia, tai mechaniškas, apatiškas suzombintos minios klusnumas kaip tik keltų nerimo: nors efektas pozityvus, gresia stiprus šalutinis poveikis.

Balansuoti tarp visuomenės sveikatos ir ekonominio tvarumo be galo sudėtinga. Siekiant tausoti žmones ir ūkį, dabar skelbiami lokalūs, ribotos apimties ir trukmės mikrokarantinai. Anglakalbiai jiems pritaikė techninį terminą – grandinės pertraukikliai, circuit-breakers: jais tikimasi pertraukinėti užkrato plitimą, keisti dinamiką, pristabdyti tendenciją. Matematikai sako, kad dviejų savaičių per mažai konkrečios padėties kismui tiksliai sumodeliuoti, tad lieka tikėtis, kad mikrokarantinų skelbėjai žino, ko iš jų tikėtis ir ką po jų daryti. Bemaž jokia šalis negali pasigirti užtikrintai gerinama statistika, ir nėra garantijų, kad naujovės bus veiksmingos. Šen bei ten verslininkų susivienijimai ir kitos visuomeninės grupės reikalauja išvis atsisakyti bet kokių apribojimų, pagrįstų principu „visiems tinka tas pats dydis“ arba „visi po viena antklode“. Bet dauguma tikisi geriausio ir, vengdami nemalonumų, nesant alternatyvų, be išlygų sutinka. Mikrokarantinai skelbiami net JAV, kur radikalusis prezidentas Donaldas Trumpas toliau tikina, kad jo administracija neuždarys ekonomikos jokiomis aplinkybėmis. Geresnio sprendimo vyriausybės ar korporacijos neturi.

Tuo metu priežiūros institucijos, nevyriausybinis sektorius ir akademinė bendruomenė nerimauja dėl įvairiausių ilgalaikių pasekmių, įspėja dėl sekimo formų (antai, minėtos kontaktų atsekimo programėlės nebūtinai dera su valstybių privatumo apsaugos politika) ir vidinės bei išorinės intervencijos – ne tik dėl galimai privalomų medicininių procedūrų, bet ir judėjimo, susitikimų, kūrybos bei verslo pakeitimų, apribojimų, pažeidžiamo asmens privatumo ir autonomijos. Pastaroji samprata itin įdomi ir kaip tik keičiasi. Iš praktikos žinoma ir mokslinėje literatūroje jau teoriškai pagrindžiama, kad asmens būtis vien fiziniu kūnu nebūtinai apsiriboja: gali būti neatsiejama nuo aplinkos, asmenų, erdvių ir net daiktų, tapti pažeidžiama nutraukus ar sutrikdžius neregimus saitus. Turbūt pažįstate žmonių, kuriems ūmai pašlijo sveikata, netekus artimojo arba laikinai atsiskyrus, praradus galimybę užsiimti pamėgta veikla, lankytis pamėgtose vietose ar draugijose? Kaip juos paveiks (mini)karantinas? Be kita ko, tik ateityje paaiškės, kaip gerovę ir sveikatą, buitį ir būtį pakeis interneto skverbtis, kai daugybė veiklų iš kuo įvairiausių socialinių ir geografinių erdvių iškraustomos į bendrą virtualią talpyklą, kompiuterio ekraną. Internetas kadais buvo prabanga, privalumas, paspirtis, o dabar virsta ultimatumu: be interneto ryšio, paslaugų bei programų ir susikurtų asmeninių paskyrų gali likti be draugų, be darbo, net pinigų ir būtinųjų prekių.

(Mini)karantinas esą naudingas ne vien visuomenės, bet ir asmens sveikatos požiūriu: mažiau skubama, daugiau laiko praleidžiama su namiškiais (jei jų yra), labiau rūpinamasi asmeninėmis reikmėmis, užsiimama skaitymu, meditacija, rankdarbiais ar kita raminama veikla. Tačiau dirbti iš namų papildomai kainuoja (toli gražu ne visur kompensuojamos namų biuro išlaidos), o vaikus auginantys tėvai, ypač moterys patiria karjeros pertrūkių ir krizių, kurios ardo gerovę. Turintiems sveikatos sutrikimų užsidaryti namie gali būti žalinga ar net pavojinga. Antai, žiemą rečiau norėsis atsiverti langus, gaminant maistą ar švarinant patalpas ore tvenksis toksiškų dalelių, o kažkuriame bute kaimynas dar susigundys parūkyti: kur tuomet dėtis žmogui, kurį kamuoja astma? Koronaviruso sąlygomis kondicionieriai ne gelbsti, o tik išnešioja užkratą; reikia specialių oro filtrų, o šių gyvenamose patalpose nėra. Be to, kenčiama nuo priklausomybių, per karantiną padidėjusio svaigalų vartojimo: žinant apsinuodijimų statistiką ir keliamas kraujospūdžio problemas, tikėtina, kad tiksi uždelsto veikimo bomba. Dar tenka pridėti vakarų valstybėse, ypač JAV ir Kanadoje, siaučiančią opiatų krizę, kurios rodikliai taip pat išaugo. Dar – smurto atvejų pagausėjimą namuose, paaštrėjusią socialinę atskirtį, dėl bedarbystės didėjantį skurdą, benamystę ir kitas visuomenės įtampas. Aišku, kad ne visiems saugu ar pakeliama būti namie. Bet jei reikia, tai reikia.

Atskira tema – vaikų padėtis. Mokslininkai teigia, kad koronavirusu persirgę arba su COVID-19 tiesiogiai susidūrę asmenys patiria psichologines traumas, depresiją, potrauminį sindromą, kitas ilgalaikes pasekmes: patiriama sunkesnė žala nei daugelio kitų ligų atvejais, ir ypač kenčia vaikai. Koronavirusas rečiau sutrikdo vaikų fizinę sveikatą, užtat sujaukia jų raidą, įpročius ir ryšius – dėl mokyklų ir būrelių uždarymo, pertraukinėjamo mokymosi ir kaitaliojamos tvarkos, norom nenorom sparčiai ilgėjančio ekrano laiko, nestabilios ar nesaugios padėties šeimoje ir namie. Paprastai tariant, vaikams užverčiama didžiulė ir nebūtinai pateisinama našta. Matematiniai modeliai rodo, kad užkrato židiniais veikiau tampa viešo maitinimo negu ugdymo įstaigos, o, pavyzdžiui, JAV veikiau uždaromos mokyklos negu restoranai. Tarsi to būtų maža, antai, Kanadą sukrėtė skandalas, kai jaunimo psichologinės pagalbos linijos darbuotojai nebeištvėrė didėjančio skambučių srauto ir absurdiškų, neadekvačių darbdavių reikalavimų: pokalbiai „dozuojami“ sekundėmis, dėl viena minute uždelstos pertraukėlės tenka rašyti pasiaiškinimus ir panašiai. Spaudimas didžiulis, o prieiga prie psichologinės pagalbos, socialinių ir medicinos paslaugų mąžta.

Ką nurašysime į nuostolius?

Su mikrokarantinais ir ypač vakcina siejamas didžiulis lūkestis: kaip nors ištversime šią „ilgą tamsią žiemą“, ir grįšime į vėžes. Vėl atsilapos pasaulis, truputį kvanktelėjęs ir išpaikęs, užtat sveikas, atviras ir laisvas: vėl mirtinai užknis valandėlę vėluojąs lėktuvas, ak, Viešpatie, jau žiemą išgraibstyti mėgstamiausio vasaros atostogų viešbučio kambariai, į premjerą tenugriebtas bilietas kažkur balkone salės palubėj, į sūnelio gimtadienį sugužėjusi ne visa klasė ir dar teta Nijolė, tarškanti giminės baliuje kaip pamirštas išjungti radijas. Lūkestis aiškus ir teisėtas. Ir dar bergždžias. Nes, kai mikrokarantinai ir vakcina neva sugrąžins į vėžes, veikiausiai būsime kitokie, ir pasaulis jau bus pasikeitęs.

Pokyčiai vyksta nuolat, nepastebimai. Pavasarį susirgimų ir mirčių nuo koronaviruso skaičiai buvo gerokai mažesni, bet šveitėme rankas it pakvaišę, dezinfekavome viešas erdves ir pirkome maistą senjorams, kuriems namų slenkstis buvo tapęs riba tarp gyvenimo ir mirties. Dabar, vėlyvą rudenį, skaičiai pranoksta vaizduotės ribas (kaip įsivaizduoti kone 180 tūkst. naujų ligonių per dieną JAV?!), Lietuvoje ir svetur kasdien mušami rekordai, bet plauti rankas kaskart po 20 sekundžių tapo įkyru, chloro kvapas laiptinėje dingo, o senjorai kruta, kur panorėję, kartais oriai pasismaukę kaukes po smakru. Mechaniškai, pagal signalą uždarom, atidarom, ką ir kaip liepia valdžia. Pasaulio sveikatos organizacija įspėjo apie pandemijos nuovargį, budrumo slopimą, kai aštrios emocijos išsunkia jėgas ir apima apatija – et, tebūnie, kas bus. Grėsmė dabar triguba: koronavirusas ir nuovargis eina išvien su kvėpavimo takų ligų sezonu per didžiąsias metų šventes. Pandemija anaiptol nesibaigia, intensyvėja. Ir ką? Nieko. Maždaug tokia reakcija: „Ai, nurašysim 2020-tuosius į nuostolius, ir viskas.“ Kaip tai nutiko? Ir kas bus toliau? Kaip dar galima atbukti?

Nuostoliai sulig Naujaisiais metais ar vėliau nepasibaigs, problemų dar daugės, ir jų „nurašyti“ nepavyks. Visuomenė gali „nurašyti“ nebent pati save, savo teises ir laisves, jei problemas paliks spręsti korporacijoms ir vyriausybėms – pavargom, darykite tvarką, kaip išmanote, duokite ramybę. Pandemijos suvaldymas neišvengiamai brangiai atsieis, bet verčiau būtų likti budriems, kad netektų žiauriai permokėti.

Didžiosios permainos nebūtinai ateina su trenksmu. Jos būna tylios, lėtos ir neįskelia žymesnių konfliktų, nes ilgainiui nebesutinka pasipriešinimo: ekstremali situacija tampa nuolatine, o galop – tiesiog normalia, lyg taip ir reikėjo, taip ir turi būti.