60 proc. Lietuvos gyventojų miestuose reziduoja sovietinės statybos daugiabučiuose. Tai iškalbingas faktas pats savaime, bet šiandien pakalbėkime apie kitką. Apie tai, kokio ateities scenarijaus aptarimo ypatingai vengia sprendimus privalantys priiminėti, įvairūs juridiniai ir politiniai kūnai, kurių veikla vienaip ar kitaip siejasi su masinės statybos fondu. Pažiūrėkime, ką turime sovietinių daugiabučių fizinės ir sociokultūrinės degradacijos pusiaukelėje ir kur mus visus tai veda. Kokios yra tolimesnio vyksmo kryptys. Tik taip mes judėsime link supratimo apie tai kuo gresia vykstančių procesų problematikos ignoravimas ir kas yra atsakingas už būsimą kiekvieno kaitos vektoriaus rezultatą.
Jau atėjo laikas įsisąmoninti, jog masinės statybos rajonuose seniai pasibaigė pirmasis natūralus lokalaus socialinio kontingento kaitos etapas. Visas aktyvusis procentas ekonomiškai pajėgesnių gyventojų ar namų ūkių, nesvarbu kaip pavadinsite, fiziškai paliko šiuos unikalius modernizmo paminklus. Tai globalus reiškinys ir gilaus nacionalinės kultūros opuso čia nevertėtų ieškoti. Išsikėlę asmenys ieškojo ne fantastinių dalykų, kurių nerado savo gyvenamuosiuose masinės statybos rajonuose. Kai kurie dalykai, tokie kaip socialinė ir fizinė infrastruktūra naujose gyvenamosiose vietose, dažnu atveju buvo ir yra netgi prastesnė išvystymo ir tinklo tankumo aspektais.
Visgi ciniškos masinės statybos gyvenamųjų rajonų būstų privatizacijos pasekmės, ekonomiškai sėkmingesnius privertė išsikelti. Ir daug prie to prisidėjo absoliučiai nesuprantamai valdomas bendros dalinės nuosavybės administravimas. Pradėti reikėtų nuo to, kad iki galo nebuvo įvestas paprastas aiškumas, kas už ką atsakingas. Prikurta daug skirtingų nuosavybės formų ir būdų kaip bendrąją nuosavybę tvarkyti ir ja operuoti, apie leidimus įvairesniam naudojimui ir higieninius ar gaisrinius reikalavimus kiekvienam bendros dalinės nuosavybės objektui, neverta net pradėti. Trumpiau tariant, su privačia nuosavybe atėjo ir būtinybė gyventi skaitant bei suvokiant civilinį kodeksą, higienos normas, įstatymus, techninius reglamentus ir gaisrines taisykles. Deja, šiam fone pasimatė, jog moderavimo smaigalyje yra tik itin ribotų mąstymo galimybių vadybininkai, negalintys atsakyti į paprastus gyventojams kylančius klausimus ar išspręsti elementariausių ūkio problemų.
Visa tai vyko natūraliai ir tai iš principo niekuo nesiskyrė nuo procesų Skandinavijos ar Vakarų Europos industriniuose miestuose vykusių procesų. Gal kiek žavesio įnešė postsovietinis nepriteklius ir pseudoestetika, bet tai tik patiekalo prieskoniai, negalintys išgelbėti nesėkmingo virtuvės šefo. Visa ši monomorfinė socialinė sankloda ir yra pagrindinis signalas, jog mums nepavyks išvengti užkoduotos masinės statybos gyvenamųjų rajonų baigties – visiškos socialinės degradacijos ir naujos realybės, kurioje vyraujančią kultūrą ir su tuo susijusias problemas kuria masinė atvykėlių iš trečiųjų šalių invazija.
Reikia paminėti ir tai, kad tarp postsovietinės ir vakarų civilizacijos Europos masinės statybos gyvenamųjų rajonų šiandienos yra ir didelė takoskyra, atsirandanti iš dviejų esminių skirtumų: masinės statybos rajonų atsiradimo ir įgyvendinimo aplinkybių, bei šiandieninio šių rajonų administravimo politikos.
Pirmiausia – absoliučiai nevykusi sovietinė industrinė bazė, lėmusi itin prastą technologinį pačių statinių išpildymą. Tai techninė tematika, nesuprantantiems to lengvai nepaaiškinsi, o išmanantys ir patys žino visus niuansus. Suomiai juokiasi išgirdę mūsų įtikėjimą, jog humanistines masinė statybos gyvenamųjų rajonų idėjas ir statybinę technologiją nudžiovėme iš jų ir sako mums – visų pirma masinės statybos daugiabučius reikėjo vykusiai projektuoti ir gerai pastatyti. Na, o dabar šaukštai po pietų. Masinės statybos daugiabučio neperstatysi ir tinkamai nerekonstruosi, belieka tikėtis nugriauti. Ir labai nesijuokite – Lietuvoje juos jau griauna. Kitas dalykas, kuris kaip tik ir trukdo sėkmingai masiškai griauti masinės statybos palikimą – privati nuosavybė, suformavusi kondominiumus iš elementarių socialinių daugiabučių.
Taigi privati nuosavybė trukdo kompleksiškai tvarkyti ir rekonstruoti dideles miestų teritorijas, užtikrinant ne tik šiuolaikinius lūkesčius atliepiantį būstą, bet ir reikiamą inžinerinę bei socialinę infrastruktūrą, kurių nerandantys šiandieniniai masinės statybos gyvenamųjų rajonų gyventojai persikėlė į užmiesčius ir tuo chaotiškai okupavo vertingus gamtinius arealus, nors lūkesčius atitinkančios infrastruktūros neradę, pavirto amžinais pavežėtojais ir transporto kamščių mėsa. Vertinga tame tik tai, kad toks natūralus urbanistinis eksperimentas paneigė du mitus: pirma, kad ekonomika silpna bei jos subjektai finansiškai yra nepajėgūs ir antra, kad žmonėms nors kiek rūpi juos supančios aplinkos ištekliai ar juos aptarnaujanti infrastruktūra. Tai tiesiog puikus lakmusas politikams, kurių ištekliai visuomet riboti, o veiklų prioritetai visuomet formuojami tik nepakančiausių socialinių grupių interesų gaisrų gesinimui. Ir jeigu priemiesčių gyventojai kantriai pusę dienos niekur nespėdami vairuoja, pasitenkina duobėtomis gatvėmis ar dar velniai žino kuo, tuomet all good!
Kaip jau supratote, viena smagiausių masinės statybos gyvenamųjų rajonų degradacijos, natūraliai vykstančios mūsų miestuose yra municipalitetų vykdoma urbanistinė politika. Ir jos dėka, ekonomiškai silpnesni šių rajonų gyventojai, Europos urbanistikos mokslininkų dar prieš 30 metų klasifikuoti, kaip lefters’ai, tyliai baiginėja savo dienas, užstrigę masinės statybos skaistyklose. Bet jų būstai yra privatūs ir bus paveldėti, na o būsimieji šio turto savininkai jau dabar yra NT agentūrų radaruose. NT agentūras jau senokai spaudžia verslas rasti daug pigaus nuomojamo būsto gasterbaiteriams ar sezoniniams darbuotojams iš Azijos ir Afrikos, ir tą daro sėkmingai jau šiandien. O kas gali tam tikti labiau nei pigūs, niekam nebeįdomūs, ankštų ir nepatogių būstų, prastos infrastruktūros ir kaimynystės sovietiniai rajonai?
Vis dar manote, kad tai Lietuvos miestuose neįvyks ar bent jau neįvyks greitai? Dar prieš 20 metų švedai irgi taip manė.
