Prie to prisideda ir draudimai išeiti su draugais, reikalavimai visą laisvą laiką leisti kartu, manipuliacijos. Kitaip tariant, gelbėjimas virsta kontrole. Galiu lažintis, kad tas gelbėtojas jūsų pažįstamoje poroje augo su vienu ar abiem nuo priklausomybės ar priklausomybių kenčiančiais tėvais.
Užaugus tokiems vaikams vienas sunkiausių dalykų – sukurti ir išlaikyti sveikus intymius tarpusavio santykius, ypač poroje ar šeimoje. Kai kuriems kontrolė palaikant santykius iki šiol atrodo normalus dalykas, nes taip mokė tėvai, seneliai, o apie jos priežastis net nesusimąstoma. Alkoholikų tėvų neturėjęs žmogus džiaugiasi, kad jo antroji pusė turi savo artimųjų ratą, kad skiria laiko sau, savo draugams, pokalbiams ar užsiėmimams. O priklausomą tėvą ar tėvus turėjęs žmogus galvoja, jog išėjęs vienas partneris nuklys, prisidirbs, bus neištikimas, nesugebės prisigėręs pats grįžti namo, nuvažiuos pas kokią kekšę, grįš tik ryte ir iškart prašys skyrybų.
Tokią reakciją sukelia baimė būti paliktam ir nepasitikėjimo savimi bei perdėtos globos samplaika, giliai įsišaknijusi dar vaikystėje. Jeigu, neduok Dieve, partneris pavėluoja grįžti, neatsako į trumpąją žinutę ar neatsiliepia telefonu, jo laukia visi pragaro ratai. Savo baimės slepiamos pykčiu, neva „mes buvome susitarę, o tu melavai, dėl to aš rėkiu“, pateisinamos žodžiais „aš dėl tavęs jaudinausi, o gal tave sumušė, gal partrenkė automobilis; kai skambinau, neatsiliepei, galvojau, kad jau numirei“. Darnioje šeimoje augusiems žmonėms toks laisvės ribojimas anksčiau ar vėliau nusibos, ir santykiai ims vėsti, kol galiausiai nutrūks.
Tiesa, po pykčio priepuolio dažniausiai gailimasi ir nesuprantama, kodėl jis įvyko, nes logiško paaiškinimo tiesiog nėra. Tiesiai paklaustas alkoholiko vaikas vargu ar pasakys, dėl kokių priežasčių jam kyla tiek daug emocijų, kurias nusprendžia užkrauti partneriui. Atidžiau neįsigilinus, labai sunku suprasti, kodėl, po paraliais, moteris negali savaitgaliui su draugėmis nuvykti į SPA? Kokios logiškos priežastys galėtų lemti draudimą vyrui draugo namuose pažiūrėti varžybas ir atsigerti alaus su dar trimis draugais?
Kitas suaugusiems alkoholikų vaikams būdingas bruožas – perdėta globa, pagalba, kišimasis į asmeninius reikalus ir kartu noras, kad juos pačius globotų. Kiek kartų girdėjote moteris skundžiantis: „Aš kasdien gaminu maistą, tvarkau namus, grįžusi po darbo dar išskalbiu drabužius, paruošiu rytojaus pietus, išrenku restoraną, kuriame vakarieniausime per sukaktį, pasakau jam tiksliai, kokių kvepalų noriu per gimtadienį, (įrašykite pažįstamą skundą), o iš jo niekada nesulaukiu iniciatyvos, net šalies atostogoms išrinkti nesugeba, nekalbu apie kokias malonias staigmenėles man...“?
Aišku, tokie pasisakymai gali reikšti, kad moteris tiesiog išsirinko tinginį, nevėkšlą, atgrubnagį maumą, bet... Tai yra ir vienas ryškiausių pakankamai tėvų meilės ir rūpesčio reikiamu laiku nesulaukusių žmonių elgesio bruožų poroje. Būdami maži ir augdami su priklausomu asmeniu vaikai negyvena kitiems vaikams įprasto gyvenimo. Nesielgia neatsakingai, nuolat jaučia gėdą dėl bėdų šeimoje, jaučiasi dėl to prastesni už kitus vaikus, o, jeigu kas nors nepasiseka, dar ir kaltę. Tokioje šeimoje viskas sukasi apie priklausomą žmogų, tad atžaloms ir meilės, ir rūpesčio visada trūksta.
Būdami maži jie stengiasi daryti viską, kad, tarkime, tėtis bent vieną vakarą vietoje butelio pasirinktų kartu paspardyti kamuolį ar pažaisti kortomis. Tėvui pasirinkus butelį, vaikas kitą dieną stengiasi dar labiau. Tokiu atveju mama dažnai kartoja „nelįsk prie tėčio, jis pavargęs, leisk jam pailsėti“ arba „tėtis pažais, jeigu būsi geras“. Nors abiem atvejais tėtis jau „smigęs“ be sąmonės arba vapalioja kažką nesuprantamo ir tikrai nei pažais, nei pavargęs, vaikas užfiksuoja, kad tėčiu reikia rūpintis (sukuriama iliuzija, kad jis stipresnis už tėtį ir pajėgus bei privalantis pasirūpinti) ir būti geram, tada sulauks meilės. Jos taip ir nesulaukus, ilgainiui šis elgesio modelis taikomas santykiams su antrąja puse. Rūpintis tuo, kuriam tu nerūpi, ir daryti viską, kad tik būtum geras.
Darnioje šeimoje augę vaikai tokį rūpestį gali priimti visai normaliai ir patys jį rodyti, tačiau čia iškyla siena – alkoholiko vaikas nesugeba priimti rūpesčio. Jis to niekada nepatyrė ir nesuvokia, kad mylimas asmuo gali pasidalyti darbais ar padėti. Tokiai moteriai bandantis padėti vyras, pavyzdžiui, pasisiūlęs išskalbti drabužius ar nueiti į parduotuvę produktų, sulauks tik priekaištų, kad jis nemoka to padaryti tinkamai (bet kaip reikia daryti, irgi nepaaiškins net prašoma). Kartą išrinkęs restoraną pietums ir išgirdęs, kad surado nesąmoningą, kur per brangu / neskanu / negraži aplinka / per garsi muzika, kitą kartą to nebedarys ir leis jai pačiai. Taip ir išeina, kad, kai kitu rūpinamasi perdėtai, partneris įpranta nebelįsti ir tada skųskis nesiskundęs dėmesio trūkumu, kitaip jau nebus.
Dažnai nedarnioje šeimoje augę vaikai vėliau linkę pasirinkti partnerius, atliepiančius tokį gyvenimo būdą ar elgseną, prie kurios jie įpratę: nerodančius dėmesio, atitolusius emociškai, nepasiekiamus ar apskritai nerodančius susidomėjimo jais, kaip priešinga lytimi. Tarsi naktinės plaštakės, manančios, kad lemputė – kitos lyties drugelis, tokie žmonės daužosi į stiklą, prašydami meilės iš savo susižavėjimo objekto, kol galiausiai pasvyla sparnelius ir krenta veidu į samanas. Bet jeigu nuo pat santykių pradžios įsižiūrėtas asmuo taip pat rodo dėmesį, jį išlaiko, nepradingsta po kelių pasimatymų, išreiškia rūpestį bei rodo kitų ženklų, kad jam svarbu, alkoholiko vaikas sutrinka. Nebežino, kaip elgtis, nes niekas iki šiol jam nebuvo geras be priežasties.
O kai galiausiai jį prisijaukina, nors ir labai sunkiai, jis prisiriša nelyg dėlė ir jau nebeatkibs savo noru, net ir gausiai spardomas. Kiekvieno žmogaus gyvenime patį didžiausią rūpestį ir besąlygišką meilę gali suteikti tik tėvai. Vėlesniame amžiuje tokios meilės niekas nei gali, nei privalo suteikti. To vaikystėje neišgyvenęs ir nepatyręs, o poroje vėliau pajutęs, kad yra svarbus, alkoholiko vaikas įtiki, jog yra SVARBIAUSIAS savo antrajai pusei ir nebenori paleisti jokiais būdais. Svarbesnis už jo šeimą, draugus ir artimuosius, jo darbą, laisvalaikį ar jo asmeninį laiką bei erdvę.
Kai prisiriša, iš tokio žmogaus jau galima „vyti virveles“. Jam nerūpės, net jeigu su juo elgiamasi netinkamai, nes jis nežino, kas yra tinkama, ir tiki tik vienu – man parodė dėmesį, aš esu svarbiausias, niekam kitam niekad nebuvau, todėl nekreipiu dėmesio į nederamą elgesį, nes kad ir kas nutiktų, aš savo partneriui esu svarbiausias, o visa kita nebeturi reikšmės.
Alkoholizmo statistika Lietuvoje nedžiugina, o jei tokie tyrimai būtų atlikti prieš dekadą, dvi ar tris, skaičiai tikriausiai būtų dar šiurpesni. Jeigu ne savo šeimoje, tai artimų draugų rate tikrai turite mažiausiai vieną žmogų, augusį ar tebeaugantį su alkoholiku. Deja, kol kas mažai suaugusių alkoholikų vaikų apie tai kalba ir dar mažiau sprendžia tokios vaikystės paliktas ir jau šašais apėjusias žaizdas, kurios, deja, savo pėdsaką palieka kasdieniame gyvenime.
Pastaraisiais metais Lietuvoje į dangų šovė psichologų ir psichoterapeutų paklausa, po truputį ėmėme gilintis į savo jausmus, traumas, praeities poveikį dabarčiai ir šiaip asmenines savybes. Knaisiojantis savo galvoje, priklausomybė nuo alkoholio labai dažnai tai vienu, tai kitu pavidalu iškiša savo baisią galvą. Tai paaiškina ir begalinę populiariosios psichologijos knygų paklausą.
Taip drąsiai rašau todėl, kad pati augau su alkoholiku ir patyriau „smagiąsias“ tokios vaikystės pasekmes suaugusios santykiams. Problemą supratau tik tada, kai praėjus ilgam laikui po skyrybų su partneriu niekaip nesugebėjau atsigauti. Kreipusis pagalbos į terapeutą, tarsi atvėriau Pandoros skrynią. Iš jos išlindo nepasitikėjimas savimi, perdėta atsakomybė, nemokėjimas linksmintis, nepasitikėjimas kitais žmonėmis, baimė parodyti save tokią, kokia esu, agresyvumas bijant prisileisti žmones arčiau ir begalinis troškimas, kad kas nors manimi pasirūpintų. Nors kartą gyvenime visko nereikėtų daryti bei spręsti pačiai.
Prireikė kelerių metų darbo, kol išmokau paprašyti pagalbos ar ją priimti kitam pasiūlius, kol nustojau rinktis nepasiekiamus partnerius ar prisileisti bent keletą draugų (šie bruožai pasirodo kuriant visus artimus santykius). Perskaičiau gausybę knygų ta tema, peržiūrėjau daugybę psichologų interviu. Iš pradžių per prievartą, bet galiausiai išmokau lepinti save, nebūti tokia griežta sau ir biškiuką pačilinti. Nors tebedirbu su savimi ir savo emocijomis iki šiol, negaliu drąsiai tvirtinti, kad tie demonai nebegrįš ir galėsiu kurti bei išlaikyti normalius, tvirtus santykius poroje bei šeimoje. Suaugęs alkoholiko vaikas panašus į patį alkoholiką – kartą susirgęs sunkiai išgysi.
