Noriu žvelgti kitaip.
Viskas, ką darome, yra kultūra. Viskas – kūryba. Tik imame štai ir išskiriame kai kurias ypatingas to darymo sritis. Kai kas mus ypatingiau domina.
Dabar mane domina deivė Pradžiapati.
O šios dienos tema – kultūra.
Kultūra, tai žmogaus raiška. Ji atsirado kartu su žmogum, turbūt su juo ir išnyks.
Jei liks joje vartotų daiktų, tai gal marsiečiai be skiriamųjų ženklų kada nors tyrinės, kokių ten padarų Žemėj gyventa.
Žmogaus raiška, tai nebe vienišo Adomo, o genčių ir tautų buvimo būdas. Prisiminkime Simono Daukanto „Būdą senovės lietuvių“ – ir kalnėnų, ir žemaičių.
Senovės Indijos deivė Pradžiapati kaip tik ir sako, kad kultūra – tai genčių gyvybė, pasireiškianti kaip jų tęstis ir gyvastis (bemaž gyvatė), kuriai įdomu pasaulis, įskaitant ir siaubus, grožį ir prasmę.
Jei tau kas nors įdomu, tu tikrai gyvas. Be abejo, nemažai tokių, kurie tarsi vaikščioja, bet yra jau mirę. Jų netraukia šviesa, jiems niekas neįdomu, ypač tiesa. Šventajame Rašte apie tai aiškiai sakoma.
Tačiau tautos gyvena, kalbasi savo viduje ir į lauką – išorėn. Randasi tautų šeima. Visi joje dvikojai, beveik visi turi klausimų.
Išnaikinti kitokius būtų klaida. Kitokie – svarbūs! Su jais atsiranda plotis.
Raiškos plotis – kultūros plotis.
Jau susitarėm, kad kultūra – tai žmogaus raiška. Tautos raiška ir panašiai. Tautų sertifikatai.
Kultūra turėtų ginti pasaulį.
Todėl kultūra, kuri naikina pasaulį, yra savižudybė. Tokią ją reiktų stabdyti. Nebevadinti jokia pelnų ir besaikio godulio „kultūra“.
Kiekvienas industrininkas ir pinigų gamintojas turėtų apsidairyti, ką palieka po savęs.
Kultūroje telpa viskas. Pavyzdžiui, teisėjavimo aistra ir teismų sistema. Teisynai.
Politika, retorika, net politinė retorika. Jos prisižiūrime Lietuvos Seime, kartais pašiurpstame. O ji irgi yra mūsų kultūros raiška.
Menas – tai kūrybinė socialinė raiška. Menas kuriamas kam nors kaip jausmo (skausmo) arba minties pareiškimas. Net jei tik Dievui. Rašykite, brangieji, siųskite pareiškimus.
Ypač išmaniomis arba tuokartinio grožio (būna ir bjaurasties) formomis.
Regis, menas – tai veidrodis, kuriame žmogus mato save.
Meno definicijų yra visokių. Tarp senų popierių aptikau ir tokią:
„Menas – kai skauda.
Pro juodą spaudą
kreša ir limpa
kraujas ir limfa.
Menas – kai lengva
mesti į langą
melsvą – į saulę –
paukščio apgaulę.“
Be abejo, menas irgi kultūros dalelė. Viso labo dalelė.
Ačiū už jūsų dėmesį.
Kalbėta Kultūros kongrese. 2020-09-18
