Apie skraidančius automobilius nekalbėsime – pastarieji, prieš penkiasdešimt metų buvę tik lakios fantazijos produktu, šiandien yra apčiuopiama realybė. Iki masinės tokių automobilių gamybos dar toloka, nes tiesiog per brangus eksploatavimas, tačiau jie neabejotinai jau egzistuoja ir mažai ką tegali nustebinti. Mikroschemos po oda su identifikacine informacija, nuolatinis gyventojų stebėjimas, tarsi Georgo Orwello romane „1984“, ir robotai taip pat jau įžengė į mūsų realybę. Jie yra nebekvestionuojama realybės dalis, nors kartais tai atneša ne vien pageidaujamus rezultatus.

Technologijoms vystantis pašėlusiu greičiu, žmogaus teisės jų pasivyti nebespėja. Esantiems informacijos gavimo pusėje toks atsilikimas naudingas, tačiau vidutiniam žmogui – tai pražūtinga kova ne tik už laisves, bet ir už būvį. Problemų daug, spręsti jų neskubama, bet šį kartą apie tai nesiplėsime. Dabar įdomiau pažvelgti į ateitį, kas ten mūsų laukia, realiai ir įsivaizduojamai.

Iš konfliktų ir karinių kampanijų skaičiaus pasaulyje ir masto šiais metais, sunku ir nuspėti kur gali įsiplieksti dažnai linksniuojamas III pasaulinis karas. Gali jo ir visai nebūti, bet tam reikėtų didelio visų žmonių, o ypač valstybių vadovų, sąmoningumo. Taip pat verta suvokti, kad išsisprogdinus žemę, kurioje gyvename, greičiausiai nebeturėtume kur gyventi, tad kam pjauti šaką ant kurios patys sėdime?

Asociatyvinė nuotr.
Žinoma, retorinis klausimas. Ilgai trunkantys kariniai konfliktai daug naudingesni šalių bendrininkių ekonomikai. Pačiai konflikto šeimininkei tai kainuoja daugybę žmonių gyvybių, ekonomikos nuosmūkiu ir infrastruktūros praradimu, įvardijant vos kelias pasėkmes. Žvelgiant taip, kaip esame įpratę, tokia situacija atrodo įprasta: „Na, būna konfliktų, visko pasitaiko, bet viskas vyksta ten kažkur kitame pasaulio krašte“.

Iš tiesų, šios pandemijos metu, ryškiau nei bet kada, matome, kad visas pasaulis tvarkosi su tomis pačiomis problemomis. Tas „ten“ nebėra kažkur toli, o „jų problemos“ tampa „mūsų visų problemomis“. Dar vienas to pavyzdys yra klimato kaita. Šioje valtyje plaukiame visi Žemės gyventojai. Panašu, ateityje tapsime dar labiau susieti vienas nuo kito veiksmų, tad teks suglausti pečius ir dirbti išvien. Skamba gražiai ir gana paprastai, tačiau žmonės visuomet yra linkę susiskirstyti į „mes“ ir „juos“, tad susitelkti bendram tikslui kol kas pavyksta tik trumpam. Galbūt ateityje aplinkybės žmones privers burtis ir bendradarbiauti ilgam, o galiausiai galbūt žmonių sąmoningumas pažengs taip, kad skirties nebereikės. Tai gana idealistiškas scenarijus, bet jei dabar negalimas, tai dar nereiškia, kad taip niekada neįvyks.

Kasdienybėje neišvengiamas dalykas yra pinigai. Dabar, Vakarų ekonomikoje ir mūsų ekonominėje erdvėje, skatinant vartojimą spausdinami nauji pinigai. Apie ekonomikos dėsnius daug nenusimanau, bet ar tik man atrodo, kad tai kelias į pinigų nuvertėjimą? Klausimas pamąstymui. Nors Lietuvoje daruotojų užmokesčiai kyla (bent valstybiniame sektoriuje), bet produktų ir juo labiau paslaugų kainos kišenės kaip nedžiugino, taip ir toliau nedžiugina. Viena iš galimybių ateityje keisti tokią situaciją būtų kainų ir darbo užmokesčio surišimas. Ne labai inovatyvu, tačiau niekaip nepriartėjame prie tokio ar kitokio socialiai atsakingo sprendimo. Taip pat, jei pinigų kiekis apyvartoje didėja ir ateityje dar didės, nešiotis grynuosius gali tapti problematiška ir nepatogu, todėl, pavyzdžiui, galėtų atsirasti naujos, alternatyvios virtualios valiutos. Jau keletą metų turime kriptovaliutas, tačiau galimybių šioje srityje daugybė, o šiandien greičiausiai dar net nenutuokiame į kokią pusę tai gali plėtotis toliau. Galbūt po kurio laiko visas pasaulis galėtų turėti bendrą valiutą ar mainytis kažkuo kitu, kas ateityje taps vertinga, nors tai būtų tarsi grįžimas porą žingsnelių atgal. Vystantis technologijoms vis daugiau gyvenimo perkeliame į virtualią erdvę, tad finansai ir pinigai taip pat gali persikelti visam laikui ir egzistuoti vien tik ten.

Pandemija parodė, ko ateityje mums greičiausiai teks atsisakyti – fizinio prisilietimo, masinių renginių, didelių šeimos susibūrimų. Žinoma, visa tai atneš rimtų psichologinės sveikatos padarinių, izoliacijos jausmą ir kito baimę bei vengimą. Ateityje galime turėti didelę ilgalaikio streso ir socialinės izoliacijos sukeltą psichinės sveikatos krizę bei pasaulio gyventojų mažėjimą dėl nesavalaikių mirčių. Likusiems gyventojams galėtų pagerėti gyvenimo ir darbo sąlygos robotizavus daugelį industrijų kur dirbdavo mažiausiai kvalifikuoti žmonės ir pasitelkus dirbtinį intelektą automatizavus būtinus, bet žmones sekinančius darbus. Tuomet žmonės galėtų užsiimti jų sugebėjimus, intelektą ir pomėgius atitinkančiais darbais. Didžioji dalis darbuotojų dirbtų nuotoliniu būdu ir dėl oro sąlygų, kurios ateityje žmonių tikrai nelepins. Dėl to jau net nereikia spėlioti. Karštėjant klimatui žmonės įsikurtų arba vis aukštesniuose pastatuose su galinga vėdinimo sistema, arba persikeltų gyventi po žeme, kur galėtų apsisaugoti nuo karščio ir netikėtų sprogdinimų, kurių vis dar pasitaikytų dėl šalių nesutarimų.

Žmonės ateityje gyventų glaudesnėse bendruomenėse, todėl tie, kurie turi tvirtą socialinį ratą, gyventų bendruomeniškiau, o tie, kurie gyvena vieni ar neturi socialinės paramos, liktų dar vienišesni. Apskritai socialinė atskirtis tik didėtų, tačiau įgautų naujų atmainų, taptų daugiasluoksnė. Norint patekti į viešą vietą būtų būtina patvirtinti, kad žmogus niekuo neserga ir negali platinti turimų ligų, o norint keliauti reikėtų turėtų užpildytą vakcinų fiksavimo pasą. Visuomenėje būtų vertinami ne tik turtingiausi, bet ir sveikiausi, visomis vakcinomis paskiepyti, mažiausiai kontaktų turintys žmonės – „švariausieji“. Visiems kitiems būtų mažiau galimybių pasiekti aukštus postus, patekti į valdžią. Baigus mokyklą būtų galima mokytis tik ekonomikai naudingų profesijų, o jei žmogus turėtų kitokių interesų, mokytųsi individualiai ir niekada nebūtų pripažįstamas naudinga ir svarbia visuomenės dalimi. Taip pat negalėtų siekti karjeros bei būti „švariausiuoju“. Tai būtų vienas iš būdų diskriminuoti kitaip mąstančius ir visuomenėje nepritampančius žmones.

Visuomenėje svarbus judėjimas, o kasdienybėje, be abejo, reikėtų naudotis transportu. Kadangi dabar bandome pereiti prie švaresnės energetikos ir ja grįsto transporto, todėl greičiausiai ateityje jau turėtume būti pažengę šioje srityje. Nesvarbu, ar žmonės gyventų aukštai danguje, ar po žeme, greičiausiai naudotų kokio nors tipo skraidykles. Visgi, vėjas yra vienas iš švariausios energijos šaltinių ir jei pavyktų jį pasitelkti kasdieniam transportui, žmonės turėtų tuo pasinaudoti. Viešojo transporto ateityje nebebūtų dėl virusų plitimo grėsmės ir dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus. Kiekvienas turėtų individualią transporto priemonę pagal savo poreikius. Dėl to eismas padidėtų, tačiau jis vyktų didesnėje erdvėje – ore. Po žeme taip pat būtų tuneliai, kuriais tos pačios skraidyklės galėtų gabenti savo savininkus link kelionės tikslo. Dėl sumažėjusio judėjimo žmonės būtų labiau sustingę ir mažiau lankstūs. Daugelis žmonių turėtų išsivysčiusius „paukščio kaklus“ nuo ilgo sėdėjimo prie ekranų ir ilgainiui stuburas pailgėtų kaklo srityje, kad kompensuotų tokią pozą. Nemaloni prognozė, bet gana realistiška. Nebent ateityje būtų įkuriamos robotų masažo studijos „paukščio kaklui“ tiesinti, nors jei tokios pozos reikalauja kasdienis darbas, galbūt tiesinimas nebūtų reikalingas.

Kitas kasdienis ir žmonėms kol kas neišvengiamas dalykas – valgymas. Dabar parduotuvėse matome ekologiškų produktų populiarumą, o tai sujungus su atsinaujinančia energetika ateityje visas maistas turėtų būti ekologiškas, tik išaugintas specialiuose šiltnamiuose, kuriuos prižiūrėtų dirbtinio intelekto valdomi robotai. Į dirvą būtų pridedama žmonėms reikalingų maistinių medžiagų, kad užauginamas maistas būtų maistingas ir jo reikėtų suvalgyti mažiau. Žmonės darysis vis labiau užimti ir kartu daug mažiau judės, todėl pridėtinių mikroelementų kupinas maistas ir retas valgymas taps norma. Dėl pridėtinių chemiškai išgaunamų mikroelementų vis daugiau žmonių turėtų jausti alergijos simptomus ir virškinimo trakto negalavimus. Daugeliui galėtų išsivystyti tokios kaip Krono ligos, dėl ko ilgainiui turėtų būtu trumpinamas žarnynas. Evoliucionuojant ilgainiui prie to žmonės prisitaikytų ir žarnynas tiesiog būtų trumpesnis jau gimstant. Dabar grėsmingos širdies ir kraujagyslių ligos nedideliai daliai žmonių paūmėtų (dėl nuolatinių konfliktų artimiausiame socialiniame rate), o didžiajai daliai nebebūtų aktualios dėl subalansuotos, vienintelės prieinamos dietos ir sumažėjusių dirginančių faktorių gyvenant vienumoje. Vėžys išliktų numeris vienas liga, ilgalaikėje perspektyvoje pasiglemžiančia daugiausiai gyvybių, o kartas nuo karto žmoniją apimtų vis kitokios virusinės pandemijos. Kadangi jos plistų oru, viešose vietose gyvenimas beveik nebevyktų. Taigi oras turėtų tapti vienu svarbiausių ir vienu grėsmingiausių elementų ateityje.

Prognozių galima prikurti įvairių ir nei viena neturi pranašumo ar pretenzijos iš tiesų virsti realybe, nes gyvenime dažnai nutinka taip, kaip net neįsivaizdavome, o futuristiniai filmai, knygos, pranašystės šiandien atrodo mažų mažiausiai netikslūs, jei ne juokingi. Tačiau žmogus tokia būtybė, kuriai nuolat reikia žvalgytis į priekį ir spėti, kad ir labai netaikliai, kas įvyks ateityje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)