Šių metų Toussaint Prancūzijoje bus dar liūdnesnė diena nei visuomet. Jau vien todėl, kad šalyje ką tik paskelbtas antrasis karantinas. Šį liūdesį apsunkina ir įsisiautėjusio terorizmo šešėlis. Prancūzai dar nespėjo išliūdėti viso gedulo dėl neseniai fanatiko peiliu žiauriai nužudyto mokytojo, kai vėl tokia pati tik dar didesnio masto tragedija pasikartojo Nicoje – saulėtą ir, rodos, tokį nekaltą spalio 29-osios rytą Nicos Notre Dame bažnyčioje terorizmu įtariamas asmuo nupjovė galvą ten buvusiai moteriai, mirtinai subadė tris žmones bei sužeidė dar kelis… Ir visa tai neprabėgus net porai savaičių nuo šalį sukrėtusios mokytojo tragiškos mirties, nei parai po Prezidento kalbos, po kurios prancūzai vėl paniro į liūdesį ir pradėjo morališkai ruoštis gyvenimui izoliacijoje.
Tokioje niūrioje atmosferoje guodžia bent vienas, kad ir labai gedulingas šalies vadovo pažadas – lapkričio 1-ąją vis dėlto kapinės liks atidarytos ir gyvieji galės pagerbti aplankydami mirusiuosius. Kapinės liks atviros ir po to, kai šalyje galutinai įsigalės karantinas – Prezidentas E. Macronas pažadėjo, jog prancūzai savo artimuosius galės laidoti oriai, nepaisant įsakymo izoliuotis. Kokie tiksliai sanitariniai apribojimai laidotuvėms bus taikomi dėl koronaviruso sukeltos sveikatos krizės bus pranešta vėliau.
Belaukiant Vėlinių gyvenimas lyg sustingsta šių nekaltų, teroristų nužudytų žmonių mirties fakto akivaizdoje. Liūdesio persunktos mintys, sunkios it juodas audros debesys, klajoja ne tik po prisiminimus apie amžinybėn išėjusius artimus ir mylimus. Nejučiomis jos pakeičia kryptį, ir imu galvoti apie tuos milijonus anonimų – niekada mano nematytų ir nepažintų žmonių, kurie jau pralaimėjo kovą su korona arba kurie dar vis kovoja dėl savo gyvybės, bet, deja, pralaimės. Iš anksto liūdžiu visų tų, kurie dar nežino, kad korona lyžtels juos savo mirtinu gyvatės liežuviu ir perduos giltinei….
Aš liūdžiu, o nieko apie mano jausmus nenutuokiantis vėjas, įsisukęs į Issigeac gatveles, sakyčiau, net tyčiojasi iš manęs, linksmai sau šiurendamas ir glamonėdamas pirkėjų laukiančias gražuoles chrizantemas.
Bandau prisiminti, kada ir kokiomis aplinkybėmis šios elegantiškos ir tokios skirtingos (pasaulyje jų yra apie 20 000 rūšių) gėlės, Azijoje vertinamos kaip absoliučios laimės, geros sveikatos, saulės ir šviesos bei nemirtingumo simboliai, Prancūzijoje, o ir visoje Europoje, tapo gėle, kuri pirmiausia asocijuojasi su liūdesiu ir kapais.
Šešiolikos žiedlapių kiku, taip vadinama chrizantema japoniškai, nuo XII amžiaus puošia Japonijos imperatorišką herbą. Tai savotiškas tekančios saulės šalies simbolis, kurį matome ant japoniškų pasų bei monetų, ant japonų ambasadų pastatų iškabų užsienyje.
Prancūzai chrizantemomis puošti kapus pradėjo antroje XIX amžiaus pusėje – jos galutinai išstūmė tradiciją uždegti žvakes ant kapų Visų Šventųjų dienos proga. Kodėl taip nutiko – ieškokite atsakymų gamtoje. Mat spalvingosios chrizantemos kone vienintelės gėlės, kraunančios gausiai žiedus šaltą lapkričio mėnesį, ir jos puošia kapus ilgiau, nei vėjo greitai užpučiama žvakutė.
Šios gėlės galutinai užkariavo kapines po Pirmojo pasaulinio karo – jomis prancūzai ir jų kaimynai belgai ėmė masiškai puošti milijonų žuvusiųjų kapus. Apie tai liudija ir 1919 m. lapkričio 1-osios rašytojo bei leidėjo Antoine Redier įrašas laikraštyje „Le Monde“ – „kiekvienas kario kapas papuoštas baltu chrizantemos žiedu, šių gėlių atspalvyje tiek melancholijos, o mes visi gyvename melancholijos laikais“.
Kaip šie žodžiai iš praeities atliepia šių dienų liūdesį – argi mes, tapę tos prakeiktos koronos ir terorizmo šmėklos įkaitais, negyvename gilios, juodos melancholijos laikais….
Prancūzijoje lapkričio 1-oji, kai ir Lietuvoje, – išeiginė. Tą dieną dauguma stengiasi aplankyti artimųjų kapus ir padėti ant jų žydinčių chrizantemų. Jeigu negali aplankyti fiziškai, nes gyvena keli šimtai kilometrų nuo artimųjų laidojimo vietos, organizuoja tai per vietinius gėlininkus ar gėlių kurjerius.
Žvakės prancūziškose kapinėse – retenybė. Tačiau tą dieną žvakes prancūzai uždega savo namuose, neretai prie išėjusio artimiausio ir mylimiausio žmogaus nuotraukos, jeigu ji viešai saugoma namuose.
Be abejo, kokie laikai, tokie ir papročiai – modernėjančiame ir steriliame pasaulyje Vėlinių tradicijos vis labiau silpsta ir jaunimas rečiau lankosi kapinėse. Beje, jaunieji prancūzai nelabai linkę ir į Helovyno linksmybes – ši šventė Prancūzijoje taip ir neprigijo. Vietoje popsinio Helovyno prancūzai mieliau linkę į karnavališką meksikietišką mirusiųjų pagerbimą – Paryžiuje lapkričio pirmosiomis dienomis bohemiškame Marais kvartale Medžioklės ir gamtos muziejuje ne kartą buvo organizuojama linksma, karnavalą primenanti meksikietiška El día De Muertos – mirties šventė. Jos metu taip pat prisimenami amžinybėn išėję mylimi žmonės, bet tai daroma linksmai ir spalvingai – gėlės, žvakės, persirengėlių eisenos ir netgi šokiai.
Tiek vyresni, tiek jaunesni prancūzai į mirtį žiūri gana blaiviai, sentimentaliai ir kiek ironiškai. Sentimentaliai todėl, jog nemažai žmonių kartu su savimi piniginėje nuolat nešiojasi anapilin iškeliavusių itin artimų žmonių nuotraukas. Blaiviai ir ironiškai, nes yra sukurtas ne vienas filmas apie mirtį, kaip personažą, pašiepiantis madam giltinę su gobtuvu ir aštriai gyvybes pjaunančiu dalgiu.
Vien ko verta kone seksualinio priekabiavimo prie madam Mirties scena filme „Les Côtelettes“ („Šonkauliukai“) su mano mylimu Philippe Noiret, kai mirtis griežtai pareiškia itin seksualiai nusiteikusiam pagyvenusiam vyriškiui – „patraukite savo ranką nuo mano kelio“. Kai gašlūnas paprieštarauja, o kodėl turėtų tai padaryti, seksualiai apsirengusi madam Mirtis atšauna – „nes tai trukdo mano darbui“. O koks negailestingas tas jos juodas darbas, mes visi žinome. Beje, šiame filosofiniame filme daug humoru paskanintų rimtų pokalbių apie gyvenimą ir jo neišvengiamą finalą.
Ironiškai ir blaiviai apie mirties bei gyvenimo dvikovą kalbama ir filme „Ledukų garsas stiklinėje“ („Les bruits des glaçons“). Kaip ir tikrame gyvenime, taip ir filme, mirtį nugalėti gali tik meilė, tiesiogine ar perkeltine prasme. Meilė žmogui ir meilė gyvenimui.
Nes juk ir po to, kai mes išeiname lieka tik meilė – iš anapus mylime tuos, kurie liko, o gyvieji myli mus bei tęsia gyvenimo šokį už mus. Per jų meilę ir liekame gyvi amžinai, tol, kol mus bent vienas žmogus prisimena ir padeda ant mūsų kapo kiku, šviesos ir nemirtingumo simbolį chrizantemą.
