„Mes vedę dvidešimt penkis metus, vaikai išskridę kas sau. Todėl, regis, gyvenk ir džiaukis vienas kitu: mylėkis kiek nori, kada nori ir kur nori – namas didelis. Gali bendrauti, būti kartu nuo ryto iki vakaro, bet ne. Tik prieini apkabinti, kažkaip išsisuka, mat, šią akimirka ji turinti kažką labai svarbaus nuveikti. Arba ateini į jos kambarį, tai ji tuojau šūkteli susierzinusi, kad, girdi, „aš tau netrukdau, kai tu dirbi“, arba: „palik mane ramybėje, aš dirbau, tvarkiausi visą dieną, o dabar man reikia laiko pačiai sau!“. Na, gerai, o toje jos perkrautoje dienotvarkėje man, jos vyrui, jau nėra vietos? Valandos, bent penkiolikos minučių? Kas trukdo mums kartu sugulti į lovą ir atsiduoti kūniškiems malonumams? „Galima“, – retsykiais sako