Kažkas yra tikrai labai blogai, jei po trijų laisvės dešimtmečių demokratinėje Lietuvos valstybėje baugiai artimai suskamba štai tokios, į žilą praeitį jau atsitraukusios, lyg primirštos šeimos istorijos. Metanaratyvas apie nuo savos žemės nuvarytą, užčiauptą ir užguitą, nereikalingą žmogų ne sklaidosi ir nyksta, bet susitvenkia Seimo rinkimų politinės kampanijos metu.
Suprantama, būtų naivu ir pigu demokratinius Seimo rinkimus lyginti su kokiu nors kataklizmu. Taip pat būtų banalu ir sekti, ir piktintis populistiniu Lietuvą esą jau nugalavusio leftizmo ir bolševizmo gretinimu. (Aiškumo dėlei: pati esu labiau kairių nei dešinių, bet griežtai nuosaikių pažiūrų ir laikau neverta, necivilizuota bet kokią kovą be taisyklių, be lygiateisiškai grindžiamų ir apginamų idėjų ir argumentų.)
Tačiau Seimo rinkimų politinėje kampanijoje išryškėjo nerimą kelianti tendencija, kai metanaratyvas apie nereikalingą žmogų gaivinamas kolektyviniu polinkiu, pavyzdžiui, į beatodairišką suvalstybinimą, piliečių sudaiktinimą, atgyvenusį galios kultą. Pasakojimas apie kolchozą, kuris šiurpokai rezonuoja su dabartine mano toli išvykusios šeimos padėtimi ir kuris atgijo stebint kandidatų kalbas, yra svarbus ne tuo, kad yra asmeniškai ar tautiškai pagavus, kaip nors graudžiai lyriškas, siaubingai romantiškas ar tiesiog momentiškai įtaigus. Svarbiau yra tai, kad metanaratyvas apie nereikalingą žmogų yra iš esmės destruktyvus, ideologiškai toksiškas, užkratus ir ne šiaip gajus, bet dar politikų, tiksliau, politikuojančiųjų, kurstomas.
Suvalstybinimas: gyvensime gerai, geriau, už jus!
Jei Lietuvoje gyvena ne vien begalviai, tai ir tarp kandidatų į Seimą proporcija yra tokia pati. Ir jei taip, tai kandidatai blaiviai suvokia destrukciją, kuria patys užsiima per debatus, kuriuos daugelis rinkėjų stebi per televiziją bei internetą ir vertina išsėtus gabalais socialiniuose tinkluose. Debatus galima nurašyti „šūdmalai“ – kaip ir leidžia suprasti juos ignoruojantys kandidatai arba tiesiogiai patvirtina kai kurie dalyvaujantys kandidatai, – bet neįmanoma paneigti svarbaus ar lemiamo jų poveikio. Tad žiūrim: ką turim?
Debatuose retas atsispiria, o dauguma visgi pasiduoda įpročiui kalbėti globėjišku patrono tonu, kad ir kokia tema, kurios partijos vardu šnekėtų: Lietuvos žmonės neturi, negali, nežino, nemoka, nenori, o jei nori, tai negauna, ir išvis jie beveik negyvena, nes gyventi per sunku, be to, sveikos gyvensenos šalyje irgi nerasta, taigi gyvenimo išvis nėra arba jis yra per trumpas, todėl jiems reikia padėti, juos būtina tučtuojau gelbėti.
Toks rūpestis bent man malonus tiek, kiek amaras ant salotos: iškart norisi nukratyti. Juo grasinama atimti, kas brangiausia: laisvą valią ir duotą laiką, progą kurti ir puoselėti savo vienintelį gyvenimą. Juo nesišvaisto vos keli solidesni, labiau patyrę politikai. Bet ir juos tempia, srautu neša maždaug toks kontekstas.
Seimas mat užtikrins, kad valstybė gyventų už pilietį: dar prieš gimimą palengvins motinai nėštumą (nesgi žmonės, ypač moterys, negali, nemoka, nežino), gimimo dieną ims skiepyti arba gal nukreips į dvasinio tobulėjimo kelią, bent nuo 4–5 metų stums į mokyklos suolą, kuo ilgiau mokys, ko reikia, ir nemokys, ko nereikia (nors dėl to ir ano nesutariama), būtinai užtikrins vaiko teises ir sykiu lyg įdiegs pareigas (nors dėl šių ypač nesutariama), įtvirtins mokytojų prestižą, po pamokų ugdys užimtumo centruose, trauks iš skurdo pašalpomis, išmokomis ir kompensacijomis, suturės nuo netekčių ir nuopuolių, įdarbins, perkvalifikuos ar kitaip suorientuos paramos centruose ir gelbėjimo tarnybose (nes žmonės negali, nemoka ir nenori, kaip svetur, bent 6–7 kartus per karjerą patys varijuoti profesinės krypties), – žodžiu, „nepaliks nė vienos neišspręstos problemos“ (sic!), paruoš vaikystei, tėvystei ir ne ubagystei, o pažangesnei senelystei (nes žmonės nežino, neišmano, nesupranta su vyresniu amžiumi susijusių reikalų, išskyrus pasakas, – gyveno senelis ir senelė); ir dar visus išgelbės nuo priešų, kurie tyko visur, pirma Rusijoje, bet dar ir čia pat, tarp savų, teisme, vaistinėje ir net ligoninėje, nes valstybė vis dar per mažai gyvena už piliečius, todėl tarpsta nenaudėliai, ir ypač teisėjus, farmacininkus ar gydytojus laikas persekioti ir bausti, griežtinant baudžiamąjį kodeksą ir, nieko čia tokio, santykiniu kalinių skaičiumi pralenkti nebe vien ES šalis, pirmauti plačiau.
Tai – toli gražu ne visi gyvenimo ir gyvensenos aspektai, kuriuos, sprendžiant pagal kandidatų pasisakymus, būtinai sureguliuos valstybė. Suprask, dabar valstybė neatlieka pareigos gyventi už pilietį arba vykdo ją per prastai. Tad išrinki, žmogau, mus. Padirbėsim dar smarkiau, padėsim!
Kolosali programa. Ir toks salsvas totalitarizmo tvaikas: reformuoti, optimizuoti, stimuliuoti, orientuoti, plėsti, riboti, didinti, mažinti ir visaip kitaip sureguliuoti, institucionalizuoti – suvalstybinti, nacionalizuoti. Steigti matricą, kurioje telpa bei programiškai kruta visi ir viskas; tarsi grandiozinį kolchozą, kur vienu ritmu stiebiasi lopšeliai-darželiai, rapsų laukai, kultūros namai ir karvių fermos.
Blaiviu protu tūlas suvokia ir atsipeikėjęs pasako, kad demokratijos sąlygomis teisių ir prievolių sistema diegiama daugumos sutarimu, laisva piliečių valia, kuri kyla iš oriai brandinamos savivokos bei sąmoningumo ir yra kurianti galia, energijos išteklius, esminė vertybė ir neliečiamybė, pagarba kuriai yra visa ko pagrindas. Bet tokia prošvaistė – tik akimirka, ir toliau debatuose vėl viskas atvirkščiai, kaip sapne.
Galios kultas ir pasaulio pertvarka
Lietuvos žmonės, aišku, yra išmanūs, pajėgūs, veiklūs ir ypač atsparūs, nes antraip valstybė subyrėtų. Perfrazuojant vieno kandidato pasisakymą, „kompaktiška šalis su gera infrastruktūra“ dar turi ir talentų krūvą. Bet kandidatų debatai – ne talentų šou. Būna keistai įdomu.
Brukami šūkiai, nesamprotaujant apie politines realijas, strategijas, ideologijų sąveiką, sąsajas ir sankirtas. Keli debatų dalyviai pasibodi prašomi pasisakyti, ar, jų nuomone, gerai ar blogai yra tai, kas vyksta Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje arba JAV ir, žinoma, bendrai Europos Sąjungoje ir NATO: atseit, mokyti tvarkos kitus būtų gerai, tačiau kaip dėl betvarkės savo pačių kieme? Užtat dalis užkimba ir nesivaržo postringauti, kaip yra būtina pertvarkyti pasaulį, kad jis būtų geresnis. Geresnis ne konkrečiai Lietuvos saugumui, ūkiui, mokslui ar kultūrai, bet iš esmės ir iš principo, kaip vien jų partija žino: taip ir anaip svetur turi gyventi žmonės, kurie negali, nemoka, neišmano ir yra reikalingi pagalbos.
Pasiutęs noras perdėlioti pasaulį kaip dėlionę, už biudžeto ar ES lėšas nusipirkus detalių ir klijų. Arba dar geriau, kurti Lietuvos pasaulį, pradedant nuo Lietuvos gaublio. Pasaulėžiūra projektuojama užskliaustoje mentalinėje sferoje, „Lietuvos padangėje“, kurioje viena partija pasiskelbė neseniai atsiradusi (sprendžiant iš prisistatymų, ši partija neapsimelavo ir tikrai yra padangėje). Iš socialinių ir humanitarinių mokslų pozicijų akivaizdu, kaip kvazivaldovų sapnas kyla iš etnomitologinių pradų, tautinės nacionalistinės ideologijos bei sovietinės demagogijos ir beveik šimtamečio Didžiojo Lietuvio ar Sparnuotojo Lietuvio galios kulto reliktų kolektyvinės tapatybės modeliuose. Neįtakingų, užtat karingų politinių darinių požiūris ypač istorijos ir sociologijos tyrimų atžvilgiu atrodo atsilikęs bent porą dešimtmečių, nors tuo pat metu jie linkę pareklamuoti savo tiksliųjų ar mechanikos mokslų atstovus. Kad ir kaip būtų, jiems neužteks išgalių ir nepavyks suštabeliuoti piliečių Lietuvos padangėje ar pririšti prie Lietuvos gaublio, kad „nebėgtų“. Panašių jėgų veikiami žmonės ne bėga, o būna nejučia nublokšti, atsitraukia ar atsiriboja, – priešingai skelbiamiems siekiams sutvarkyti ir išgelbėti.
Bejėgystė: paraleliniai pasauliai
Nauja vienmandatė Pasaulio lietuvių rinkiminė apygarda tapo papildoma proga reikšti panašiai įsikalbėtą galią ar veikiau negalią. Kai kurių kandidatų rimtai reiktų paklausti, kuriam pasauliui jie ketina atstovauti, nes šnekos primena paralelinės visatos paieškas po savo lova. Ir nors tuos niekus irgi būtų galima nurašyti „šūdmalai“, poveikis yra nepaneigiamas. Užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių nuomonės apklausos rodo, kad jų aktyvumas rinkimuose ypač priklauso nuo kandidatų. Nuo aktyvumo priklausys, ar apygarda išliks, o jei ją vos sukūrus teks panaikinti, tai bus didelis galvosūkis ir taip sujauktai diasporos politikai.
Pagal kandidatų unisoną tenka spėti, kad jie rėmėsi Seimo patvirtintos demografijos, migracijos ir integracijos politikos strategijos veiklos planu. Jame numatyta apsčiai būdų užsienio lietuviams remti ir grįžusiems visaip padėti, kad tik pasiliktų. Ir tai būtų pakenčiama, jei ne pavieniai užmojai padirbėti dar smarkiau.
Nei penkių, nei gal vieno procento neperlipsiančios partijos kandidatas, Nepriklausomybės Akto signataras, priminė idėją skatinti emigrantus grįžti į Lietuvą skiriant žemės sklypus – atseit, kad grįžę žmonės patogiau pasistatytų namą, įkurtų verslą, išplėtotų ūkį (nes jie nemoka, negali, neturi, nenori). Jis rėmėsi pavyzdžiu, kaip prieš šimtmetį sklypai dalyti nepriklausomybę gynusiems savanoriams. Lyg dabar Lietuvoje vyktų kovos ir kavaleristais tapę būrai tarkšėtų mediniais kardais; arba Lietuva būtų atšiauri Naujoji Žemė ar koks nors Niufaundlandas, kuriame amžinai trūktų norinčių įsikurti. Jei taip pretenduojama atstovauti pasaulio lietuviams, tai kurio gi pasaulio, kurioje visatoje? Būtų juokinga, jei ne graudu. Sunku įsivaizduoti, kaip dar labiau nutolti nuo tikrovės, nuo politikos realijų. Pasaulio lietuvis – normalus žmogus iš Lietuvos – myli savo tėvų ir savo žemę, savo gimtus namus, ir jį daug kas nuolatos traukia grįžti. Bet tokio lygio rūpestis ir užmačia išgelbėti varo tolyn, politikavimas trikdo, skaldo ir klaidina. Šaukštas deguto...
Tyliai dirbanti, pajėgi, versli, kurianti – ir globali – Lietuva siekia ir tikisi nei daug, nei mažai: laisvės. Be baugiai smulkmeniško kasdienybės reguliavimo, be gąsdinimo, įtarinėjimo ir persekiojimo, prievartos, ujimo ir spaudimo, darbinio ar šventinio lažo. Laisvės savo valia, galva ir galiomis kurti gyvenimą bendruomenėje, visuomenėje ir valstybėje, kokios trokšti savo vaikams. Nieko daugiau. Ir nieko mažiau.
Debatai – be galimybės samprotauti
Seimo rinkimų politinė kampanija ateina ir praeina kaip tas pramoginis šou: „Pabandom iš naujo...“ Bet tendencijos, atgyvenos, naujovės, nuobodis ir akibrokštai verti dėmesio kaip pilietinės brandos žymos.
Vertinant kokybės požiūriu, pačių kandidatų politiniai debatai lyg nevyksta. Tęsiasi efektyvaus kalbėjimo pratybos pradedantiesiems, dargi už mokesčių mokėtojų pinigus, per LRT. Ir gal tai būtų pakenčiama, jei ne vyraujantis formatas, kai gausiems dalyviams skiriama vos po minutę laiko. Toks absoliutus minimumas pranoksta įprastą dviejų minučių ribą plačiai pripažintose tarptautinėse mokymo programose. Efektyvus kalbėjimas neatsiejamas nuo gebėjimo ir įgūdžio gyvai samprotauti, akimirksniu suregzti ir išreikšti mintį aiškia seka – pristatant, pagrindžiant ir apibendrinant. Bet absoliučiai daugumai kandidatų minutės geresniu atveju pakanka tik žinutei, o įprastu atveju ir jai neužtenka. Tam reiktų kito žodžio nei „debatai“.
Kita vertus, debatų kultūra demokratiniuose rinkimuose bendrai tampa deficitu, o gal jau istorija: šiuo požiūriu Lietuva nuo brandesnių valstybių ne kažin kiek atsilieka, nors skiriasi tuo, kad per trisdešimt laisvės metų nespėjo ta kultūra solidžiau pasiremti, pasistiprinti. Bent Kanadoje ir JAV, kurių paribyje dabar gyvenu, pastarųjų rinkimų politinės kampanijos buvo žiniasklaidoje palydėtos apgailestavimu ir kone atsisveikinimu su klasikiniais „ginklais“ – iškalbos menu, diskusijų kultūra ir etika, artikuliuota argumentų kalba, pagarba asmeniui ir pagrįstoms idėjoms. Tiesa, šiuo metu kandidatų į JAV prezidentus debatai tradiciškai, su didele pompa, rengiami universitetų, taigi akademinėse erdvėse. Tačiau faktas yra tas, kad dominuojančioje vaizdo kultūroje svarbiausiu tampa momentinis įspūdis ir jo efektas. Debatuose vyrauja šou elementai, manipuliavimas vaizdiniais bei skaičiais. Tarsi virtualioje biržoje kaunamasi dėl sekundžių ir pačios vertingiausios valiutos, auditorijos dėmesio kiekvienos akimirkos, pasitelkiant tokius akibrokštus kaip netipinė kūno kalba ar balso varijavimas, nušnekėjimai „ne į temą“, grybštelėjimai ar smūgiai pašnekovams sarkazmu, ironija, net atviru melu, kita agresija. Lietuvoje visa tai dar matysime stiprėjant.
Politiniais debatais vadinamas šou greitai baigsis, gal užsimirš kaip sapnas. O į kolchozo terorą panašėjantis politikavimas, suvalstybinimo, susvetimėjimo tendencija? Polinkis karingais šūkiais, plačiu moju pertvarkyti nors ir visą pasaulį ir sykiu priekabiai, įkyriai dėtis bendrapiliečių patronais sėja kaip užkratą metanaratyvą apie nereikalingą žmogų. Juo ardoma esminė grandis. Juk iš esmės nieko daugiau nereikia, vien laisvės savo galva, ištekliais ir galiomis kurti gyvenimą bendruomenėje, visuomenėje, valstybėje, kokios trokšti savo vaikams. Ir niekas mažiau jokiu būdu netenkina. Neretai galvoju, kaip būtų susiklostę, jei iš senelių nebūtų išplėšę laisvės puoselėti vešlius viensėdžius: neįsivaizduoju; tik žinau, kad jie it amarų antpuolio kratytųsi ir esamų ar būsimų Seimo narių brukamo smulkmeniško kasdienybės reguliavimo.
