Bandėte? Dabar paklauskite moters, kurią iš tikrųjų sudaužė iki sąmonės netekimo ir keliese išprievartavo. Arba – prievartavo namuose, greitosios pagalbos automobilyje, krūmuose, baliuke, savo nuosavuose namuose nuosavas vyras. Arba garsių krepšininkų poros. Apie tai ir noriu pasikalbėti. Tiksliau – apie išprievartautos moters (arba vyro) patirtį, kurios neįmanoma pamiršti. Ir žinote, kas požiūryje į istoriją su nusikaltėliu ir jo auka ciniškiausia? Ne nusikaltėlio gynimas argumentu, kad „tas jau atpirko savo kaltę kalėjimu, o dabar, tapęs garsus ir geras, naudingas visuomenės narys, todėl jau yra tinkamas tapti sąžiningos kompanijos reklamos veidu“, bet elementarus negebėjimas suvokti skirtumo tarp nusikaltėlio atminties ir aukos atminties.
Tai du skirtingi dalykai. Nusikaltėlis siekia kuo greičiau pamiršti įvykį ir jam visai neblogai sekasi, nes jo neprievartavo. Jis tiesiog negali suvokti (kaip ir kiti to nepatyrę), kad aukos sieloje dar egzistuoja neužgijęs, peršintis randas. Ir vargu ar jis apskritai kada nors užgis. Taip, išprievartautasis anksčiau ar vėliau susitaiko su savo padėtimi, bet ne su prievartos pasekmėmis. Kalbu ne vien apie seksualinę prievartą. Mat, prievartos patirtis – šlykštus, niekur nedingstantis reikalas. Nes negali tos patirties užgniaužti, įmanoma tik ją užkišti giliai į sielos kamputį. Ir, išgirdęs krebždesį ar pastebėjęs staigų, nelauktą judesį, automatiškai susigūži. Taip jaučiasi visi – mušami vaikai, moterys ir vyrai. Yra vienas žiaurus, radikalus psichoterapinis būdas galintis išgydyti baisią išprievartavimo patirtį. Žinote koks? Išprievartauti prievartautoją. Kitaip tariant tikra fizinė satisfakcija, kurią turėtų atlikti pati auka arba kažkas kitas.
Sakote – nonsensas? Na taip, krikščionybė jau pora tūkstančių metų reikalauja atleisti nusikaltėliui ir, rodydamas pavyzdį, popiežius Pranciškus viešai plauna nusikaltėlių kojas. Pasitaiko ir viena kita Holokausto auka, atleidusi žudikams, jos akyse žiauriai sudorojusiems jo šeimą. Nors Judaizmas aiškiai sako: „dantis už dantį, akis už akį“. Ir tai suponuoja gilų aukos psichologinės būsenos suvokimą, norą visų pirma jai padėti, nusimesti nuo savęs sunkų pykčio, skausmo ir keršto troškimo akmenį. Paprastai kalbant, tai reiškia: teismas turi adekvačiai bausti nusikaltėlius.
Būtent – nusikaltėlis privalo gauti tai, ko nusipelnė ir jokių „bet“ čia negali būti. Nes, bent jau pagal dabar galiojančius įstatymus, atlikus bausmę kaltė tarsi išgaruoja. Tačiau, kaip minėjau, niekur ir niekada nedingsta žiauraus nusikaltimo pasekmės aukai. Grįžkime prie tik ką žiniasklaidoje nuskambėjusio incidento dėl dviejų gerai žinomų sportininkų pasirodymo reklaminiuose stenduose. Tereikia įsivaizduoti: auka, eidama gatve, mato (negali nematyti) kiekvienoje autobuso stotelėje vos ne žmogaus ūgio afišas su besišypsančiais, laimingais jos skriaudikais, buvusiais nusikaltėliais. Mato jai tiesiai į veidą besišypsančius prievartautojus. Natūralu, jog afišos bado jai akis.
Ir visai nesvarbu, kad reklamų herojai jau seniai paskelbti kone tautos didvyriais – spėjo pabuvoti visose blizgančiuose žurnaluose, TV laidose, jiems plojama arenose. Kiekvienas skriaudikų „skrydis“ viešumoje jų aukai sukels krūvą neigiamų emocijų ir prisiminimų. Visas šitas garbinimas tarsi pirštu badys, girdi, visuomenėje egzistuoja vilkų įstatymai. Pagarbinti stipriausi ir turtingiausi, na, o tu, auka, esi tik niekam neįdomi, paniekinta ir visiems laikams nurašyta persona non grata. Visiems geriau, jei tu niekur nelendi, nesirodai ir nereiški savo nuomonės tuo sukeldama problemų esantiems šlovės viršūnėje.
Kaip taisyklė visos prievartavimų aukos nenori turėti jokių ryšių su prievartautojais. Nenori jų prisiminti, o juo labiau matyti kiekvienoje gatvės afišoje. Šio impulso vedamos jos net ryžtasi abortams – juk nauja gyvybė joms nuolat primintų kažkada padarytą skriaudą.
Pasidalinsiu keliomis išprievartautų moterų patirtimis. Kai kurios jų po prievartos pastojo. Štai kaip jos komentuoja savo situaciją:
• Pasisakau už pasirinkimą, nes buvau išprievartauta 12-os metų. Jei nebūčiau pasidariusi aborto, turėčiau 4-metį vaiką ir ryšį su prievartautoju;
• Pasidariau abortą. Nejauskite man neapykantos. Jei jums būtų 15-a ir pastotumėte po išprievartavimo, ką darytumėte? Neteiskite manęs iki tol, kol suprasite, kaip tai siaubinga;
• Pastojau išprievartauta. Mesčiau plytą į bet ką, kas sako, jog prievartautojas turėtų pamatyti mano vaiką;
• Sužinojau, kad pastojau nuo prievartautojo. Bijau, kad jis padarys ką nors, kas mane įskaudintų;
• Nusprendžiau pasilikti kūdikį, bet bijosiu jam papasakoti apie jo tėvą;
• Net 77 proc. moterų patiria žodinę seksualinę prievartą;
• 51 proc. moterų liečiamos prieš jų valią;
• 41 proc. patiria seksualinių priekabiavimų internete;
• 34 proc. moterų persekiojamos gatvėje;
• 30 proc. susiduria su ekshibicionistais;
• 27 proc. moterų užpuolamos.
Tai pagaliau įsivaizduokite save seksualinės prievartos aukos vietoje, nes nuo tokios prievartos nei viena iš mūsų nėra apsaugota. Viena mano FB bičiulė rašė štai ką: „Šiandien tos, kurių visam gyvenimui tai paliko siaubingas pasekmes, visuomenei mažiausiai rūpi. Šiandien niekas negalvoja apie jas, kaip jos jaučiasi, ką jos galvoja ir, kaip jas veikia ta reklama. Visuomenei realiai nerūpi, kaip padėti tai konkrečiai merginai ir visoms kitoms merginoms. Paieškojau feisbuke – radau vieną privačią fb „self help“ grupę su 100 narių ir vidutiniškai vienu postu per savaitę. Nes realiai jokios normalios pagalbos nėra, nes realiai jokios šviečiamosios veiklos nėra, – nėra jokių straipsnių apie potrauminį sutrikimą, compulsive repetition, repeated victimization, memory flashbacks, abandonment and alienation, apie tai, kaip seksualinės traumos perduodamos iš kartos į kartą ir, kaip jos paveikia seksualinę prievartą patyrusios motinos vaikus“.
Ir čia visiškai netinka išsisukinėjimas nuo temos vartojant krikščioniškąjį atleidimą, supratimą, teisinį pagrindimą, esą du kartus už tą patį nusikaltimą nebaudžiama. Taip, viskas teisinga, juk esame humanistai ir ypač gerbiame tuos pakilusius nuo dugno ir tapusius garsiais, sėkmingais ir turtingais. Atleiskite, bet man toks požiūris nepriimtinas. Mergina sudaužyta vos ne iki mirties, visam gyvenimui subjaurotu veidu, jau nekalbant apie jos komplikuotą dvasinę būklę. Argumentai apie prievartautojų nekaltumą, nes jie, girdi, jau atliko bausmę, „atsėdėjo“, skamba kaip pasityčiojimas iš aukos. Ir ši būtent taip supranta skriaudikų tolimesnį „skrydį“ ir visą piarą viešojoje erdvėje, o ypač reklaminius stendus gatvėje, ant kiekvieno kampo.
Seksualinę prievartą patyrusi moteris, matydama, kad jos skriaudikai tapo vos ne nacionaliniais didvyriais ir jų atvaizdai kabo ant kiekvieno kampo, jaučiasi lyg prievartaujama dar kartą, tik šį kartą – viešai. Ir taip kiekvieną sykį, kai autobusų stotelių reklamose mato ją prievartavusias įžymybes. Todėl visai natūralu, kad reklamą užsakiusi įmonė pakeitė nuomonę ir įtartinos reputacijos modelių atsisakė. Ir nors dėl to ji sulaukė dalies visuomenės pasmerkimo, aš asmeniškai sveikinu šį žingsnį. Ši įmonė, beje, yra švediška. Joje galioja Švedijos kultūra, kurioje į kalėjimą sodinamos ir baudžiamos ne prostitutės, bet jų paslaugų pirkėjai. Šalis, kuri patraukė baudžiamojon atsakomybėn garsųjį Julian Assange, Wikileaks pradininką. Už ką? Už išprievartavimą dviejų moterų, joms esant apsvaigimo būsenoje, tai yra gerai išgėrusioms. Švediškam teismui tai buvo ne motais, kad aukos buvo neblaivios. Įstatymas aiškiai nurodo: negali mylėtis su neįgalia (šiuo atveju apsvaigusia) moterimi ir taškas. Mūsuose abi moterys turbūt būtų išjuoktos ir apkaltintos prievartautojo gundymu.
Tai tiek apie nesveiką požiūrį į seksualinę prievartą Lietuvoje. Dabar įdomu, kokios mintys kils perskaičius šį mano tekstą, ypač, kai vieną vakarą nuosavas vyras jums pasiūlys vaidinimą „seksualinė prievarta“. Man mano vyras pasiūlė. Vietoje atsakymo aš jam padėjau šį savo straipsnį. Perskaitęs jis paklausė, kur dingo mano humoro jausmas, juk neturime krautis ant pečių svetimų nuodėmių lyg jas patys mes būtume padarę. Taip, girdi, galima sugadinti viską tarp dangaus ir žemės, net ir nekalčiausią seksualinį malonumą, žaidimą, kuris mums labai patikdavo, sukeldavo stiprų geismą. Į diskusijas nesileidau. Iš mano tylėjimo jis padarė vieną labai teisingą išvadą: tema tiek rimta, kad tiesiog negali apsimesti, kad nieko neįvyko arba įvykis neturi nieko bendro su mumis. Manau, kad ši visuomenėje šiandien rutuliojama tema aptariama vos ne kiekvienuose namuose. Esame bendruomenės nariai, neišsisuksi mestelėjimu „ne mano reikalas“. Mano reikalas, brangusis, mūsų reikalas.
Vyrai ir moterys, stoję ginti kažkada nusikaltusių ir jau „atsėdėjusių“ įžymybių, matyt, ir, ačiū Dievui, nebuvo patyrusios seksualinės prievartos arba su įvykiu taip susitaikė, kad net susirgo Stokholmo sindromu (reiškinys, kai teroristų aukos pradeda ginti, teisinti, suprasti jas užpuolusius teroristus – V.G.). Būčiau piktybiška, palinkėčiau tokioms moterims ir vyrams patirti žiauriausią seksualinę prievartą. Gal tada jie suvoktų, kad teisė yra viena, o moralinė žala kūnui ir sielai – visai kas kita. Moralinė žala, žaizda niekada neišgyja, neprapuola, neišnyksta. Tą turi suprasti ir niekada nepamiršti jau kaltę atpirkę ir tapę sėkmingais seksualiniai nusikaltėliai. Todėl jie patys turėtų susiprasti: vengti įmonių, pasiruošusių tūkstančiais tiražuoti jų veidus per miestus, miestelius ir kaimus. Jeigu jiems patiems nedašunta, kad jie jau nebegali būti herojais, pavyzdžiais jaunajai kartai, išeina, kad savo elgesio pasekmių jie dar nesuprato, o ką jau kalbėti apie bausmės atpirkimą.
