Nors mokytojo profesija yra „be penkių minučių prestižinė“, tačiau visuomenė į mokytojus vis dar žiūri su užuojauta, gailesčiu, o kai kurie visuomenės mokyklai keliami reikalavimai yra absurdiški.
Kad mokytojo profesija vis dar nėra pakankamai gerbiama, sąlygojo ir maži mokytojų atlyginimai, ir tai, kad pedagoginius mokslus rinkosi daugumą tų jaunų žmonių, kurie niekur kitur neįstojo, o norėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą. Mokyklos feminizacija taip pat prisidėjo prie prasto mokytojo įvaizdžio formavimo. Mokytojų kolektyvuose vos vienas kitas vyras, o tai lemia prastą kolektyvo mikroklimatą, nes, kaip teigia psichologai, mišriuose kolektyvuose pasitaiko mažiau konfliktų ir intrigų. Mokytojo darbo žmonės kratosi ir dėl dar vienos labai svarbios priežasties: mokyklose klesti baisios patyčios, vaikai yra agresyvūs ir žiaurūs tiek vieni kitiems, tiek mokytojams. Šiuolaikiniai mokiniai labai gerai žino savo teises, tačiau pamiršta pareigas. Mokyklos bendruomenės nariai stokoja tarpusavio pagarbos, pakantumo, elementaraus mandagaus elgesio. Dėl patyčių prastėja lankomumas, blogėja psichinė vaikų sveikata. Ir, aišku, kenčia mokymosi rezultatai, nes mokyklą patyčias patiriantys vaikai vadina pragaru.
Tačiau tą pragarą ir sukuria patys vaikai, ne kas kitas. Dėl patyčių mokykloje mokytojų kaltinti ir negerbti nereikia. Kodėl būtent šeimos pačios yra atsakingos už patyčias mokykloje? Visų pirma mokykla nėra glaudi bendruomenė, į ją vaikai ateina ir išeina. Jei mokyklose vaikai būtų nuo ryto iki vakaro, tuomet viskas būtų kaip glaudžioje bendruomenėje – būtų galima kalbėti daug ir apie viską. Tačiau yra pamokos su savo tikslais, uždaviniais.
Juo labiau, kad šiandien patyčios vyksta ne tik realioje mokyklos erdvėje. Mokiniai vienas iš kito tyčiojasi elektroninėje erdvėje. Tai patyčios elektroniniais laiškais, trumposiomis žinutėmis, pokalbių svetainėse, interneto tinkle, skaitmeninėse žinutėse arba žinutėse, siunčiamose į mobilų telefoną. Elektroninės patyčios galbūt gali padaryti daugiau emocinės žalos nei įprastos (t. y. tradicinės) patyčios, nes jos gali vykti 24 valandas per parą. Taikant informacines technologijas, informacija plinta itin greitai, virtualioje erdvėje sunku pašalinti jų turinį ir dažniausiai elektroninės patyčios yra anoniminės. Neigiamo pobūdžio informacija apie asmenį auką pasiekia ar gali pasiekti daug daugiau žmonių, atitinkamai savo mastu prislėgdama auką. Tokios elektroninės patyčios yra vykdomos dažniausiai ne mokykloje. Kur? Ogi namuose. Tėvai turėtų labiau pasidomėti, ką veikia jų atžalos. Sociologai yra apskaičiavę, kad jaunimas internete praleidžia vidutiniškai apie 17 valandų per savaitę, o kai kurie ir daugiau nei 40 valandų per savaitę. Nors internetas tikrai suteikia daug naudos, jis gali būti atsakingas ir už neigiamas pasekmes, bendraujant su įvairiais, dažnai net gyvai nepažįstamais žmonėmis. Kuo daugiau žmonių lenda į internetą, tuo daugiau atsiranda tokių, kurie internete iškrauna savo agresiją ir frustraciją (nusivylimą). Tarp jaunimo, kurie bendrauja internete, beveik trečdalis buvo susidūręs su kokiu nors nepažįstamuoju, kontaktas su kuriuo vertė juos jaustis nepatogiai. Ir tai vyksta ne mokykloje, o namie, vaikui sėdint prie kompiuterio ekrano, tėvams esant gretimame kambaryje. Tai kur čia mokytojo kaltė?
Taigi vaikai su savo problemomis ateina iš šeimų. Šeima – kur kas glaudesnė bendruomenė nei mokykla. Mokykloje daug dėmesio skiriama mokymui ir auklėjimui, tačiau išauklėti iš šeimų atėjusius agresyviai nusiteikusius jaunuolius yra sunku. Vienas mokytojas yra bejėgis ką nors pakeisti. Realiai mokytojo drausminimai, pastabos, neigiami elgesio pažymiai yra beverčiai, jei tėvai į juos nereaguoja. Mokiniui tada taip pat pastabos nėra reikšmingos. Šeima vaikui yra pirmasis institutas. Prioritetas ugdymo procese atitenka šeimai kaip svarbiausiam socialiniam institutui, kur žmogus patiria pirmąją ir svarbiausią socializaciją. Kitose visuomenės struktūrose, taip pat ir mokyklose, socializacija vyksta kiek vėliau. Šeima laikoma ne pagalbiniu institutu, siekiančiu sukurti ir išlaikyti egzistuojančias valstybėje struktūras ir santykius, o pagrindine sąlyga realizuojant žmogaus galimybes. Tėvų auklėjimas turi didžiulę įtaką polinkiui tyčiotis: žmonės, kurie vaikystėje patyrė daug pažeminimo ir fizinių bausmių iš tėvų, tampa labai jautrūs gėdai ir patys tampa agresyvūs (galbūt siekdami įrodyti kitiems, kad jie kažko verti). Fizinių bausmių naudojimas vaikus moko, kad smurtinis, agresyvus elgesys yra priimtinas, siekiant valdyti. Egzistuoja tiesioginis ryšys tarp priekabiavimo šeimoje ir vaiko pasirenkamos priekabiavimo rūšies mokykloje, t. y. jei vaikas patiria tai šeimoje, jis ir pats labiau linkęs priekabiauti nei tie vaikai, kurių šeimose nėra taip elgiamasi. Patirdamas skriaudą artimiausioje aplinkoje vaikas nebūtinai smurtaus prieš kitus: jis gali prisiimti ir aukos vaidmenį, tuomet smurtaujama bus prieš jį. Labai svarbus emocinis vaikų ir tėvų ryšys. Emocinis ryšys su tėvais ypatingai veikia vaiko jausminį pasaulį. Vaikas, kuris šeimoje neranda emocinio ryšio, negauna šilumos, artumo, reikalingos priežiūros, patiria menkavertiškumo jausmą.
Mūsų visuomenėje patyčios ir smurtas yra paplitę ne tik tarp vaikų, mokinių. Panaši situacija – ir šeimose, tarp tėvų ir vaikų, darbovietėse. Dabartiniai mokiniai yra išauginti tėvų bei senelių, praėjusių sovietinę ir posovietinę „diedovščinos“ mokyklą (apie ją rašiau ištisą straipsnių ciklą delfi plius). Todėl labai dažnai suaugusieji nesuvokia, kur yra problema: jei pasišaipė, susistumdė, pasijuokė, anokia čia bėda. Su savomis bėdomis vaikai ateina į mokyklą – nesutarimai šeimoje, savotiškas bendravimas su kiemo draugais. Visa tai taikoma ir mokykloje. Prasikaltusių vaikų tėvai dažniausiai neigia, kad jų atžalos yra nevaldomos, o toks neigimas tik leidžia vaikui jaustis nebaudžiamam ir toliau daryti ką panorėjus. Taigi pirmiausia šeimoje turi būti ugdomas vaiko supratimas apie pagarbą kitam žmogui – tiek bendraamžiui, tiek mokytojui.
Savaime suprantama, mokytojai turi sąžiningai atlikti savo darbą, kiek įmanoma kurti saugią aplinką, kurioje patyčioms neliktų vietos. Mokytojui reikia prie kiekvieno vaiko reikia prieiti individualiai. To švietimas šiandien ir siekia. Jei mokytojas individualiai kalbėsis, bendraus su mokiniais, jis įgaus pasitikėjimą. Tačiau jei šeima nekalbės su vaiku apie patyčias, nespręs savo ataugos agresyvaus elgesio problemų, vienas mokytojas bus bejėgis.
Taigi dėl patyčių mokyklose yra atsakinga pirmiausia šeima, o ne mokytojai. Vaikas, kuris yra šeimos narys, taip pat turi būti atsakingas už savo nusikaltimus arba prasižengimus.
