Jo knygoje teko rasti labai įdomų faktą: moterys, kurios dirba kaip egzotinių šokių šokėjos, striptizo šokėjos ar prostitutės uždirba daugiau nei kad mokytojos ar profesorės universitete. Kodėl taip yra? D. Graeber sulaukė daug laiškų iš striptizo šokėjų, prostitučių ir Playboyaus triušiukių, kurios manė, kad jų profesijos turėtų būti paminėtos tyrime. D. Graeber teko susidurti su labai įdomiu atveju: akademike tapusia moterimi, kuri jaunystėje dirbo kaip egzotinių šokių šokėja. Vis dėlto, ji uždirbo žymiai daugiau dirbama šokėja nei kad būdama akademike ir atlikdama svarbią edukacinę funkciją visuomenėje. Ši tyrimo dalyvė teigė, kad sekso darbuotojų darbas yra „šūdinas darbas“ (D. Graeber šūdinu darbu vadina tokį darbą, kuris neturi realios ekonominės vertės ir yra skirtas tam, kad (1) tiesiog įdarbinti žmones, (2) kad žmonės atliktų paprastas funkcijas vietoj vadovų, (3) kad darbuotojų samdymas pakeltų darbdavio prestižą ar savimeilę, (4) kad darbuotojai dirbtų su per daug išpustu biurokratijos aparatu. Knygos autorius pamini įvairias šūdinų darbų rūšis, juos klasifikuoja ir aiškina). Sekso darbuotojos užpildo didelį vartotojų poreikį – tad kažkas yra siaubingai blogai su šiandienos visuomene, kuri teigia, jog aštuoniolikos– dvidešimt penkerių metų moterys yra vertos daugiau pinigų šokdamos ant stulpo nepaisant jų pasiekimų, talentų ir išsilavinimo.
Taigi, jei moteris gali uždirbti penkis ar daugiau kartų daugiau šokdamos striptizo klube nei kad mokydamos mokykloje ar universitete, argi tokiu atveju striptizas neturėtų būti laikomas šūdinu darbu. D. Graeber knyga atskleidžia ne tik darbo, bet ir lyčių nelygybės problemą, kuri egzistuoja visame pasaulyje, kapitalizme bei darbo pasiskirstyme. Deja, moteris dažnai yra vertinama tik pagal jos išvaizdą, kas ją nužemina iki „mėsos gabalo“, patenkinančio vyrų seksualinius poreikius. Sekso industrija tai tik įrodo: moters kūnas tampa preke, sekso darbuotojos turi gundyti, siūlyti savo kūną, o mainais už tai gauna pinigų. Patriarchalinė visuomenė dažnai kaltina pačias moteris, esą jos pačios nusprendžia tapti sekso darbuotojomis. Verta susimąstyti – ar moteriai tikrai gali patikti šokti ant stulpo apsinuoginus prieš vyrus? Labai abejotina – tai turbūt mėgsta tik mažuma sekso darbuotojų, o didžioji dauguma tai daro vien tam, kad išgyventų šiame pasaulyje. Vis dėlto, visuomenės struktūra skatina moteris tapti sekso darbuotojoms – dėl skurdo, noro užsidirbti pinigų šios moterys dažnai pasirenka tokį kelią. Negalime neigti, kad tarp sekso darbuotojų būna nuo narkotikų priklausomų moterų, kurios galbūt turi ir psichologinių sutrikimų ar problemų.
Moteris niekada neuždirbs tiek daug, kiek vyras, vien dėl savo lyties. Moteris dažniausiai dirba tokius darbus, kurie reikalauja ypač didelio atsidavimo ne tik fiziškai, bet ir emociškai: tokiems darbams būtų priskiriamos slaugės, mokytojos ir kita. Tokiame darbe reikia ne tiek žinių išmanymo, bet ir emocinio pasirengimo, kantrybė ir atsidavimo. Tačiau šie darbai yra nuvertinami ir prastai apmokami. Kodėl toks svarbus darbas, kuriantis ateinančias kartas ar išsaugojantis gyvybes, yra taip nuvertinamas?
Moterims yra daug sunkiau kilti karjeros laiptais dėl patriarchalinės kultūros stereotipų. Į moterį vis dar žiūrima kaip į „gražią sekretorę“, o svarbias pareigas užimanti moteris dažnai sulaukia kritikos, kad ji nesielgia taip, kaip iš jos tikisi visuomenė. Be to, moterims vis dar yra užkraunama vaikų auginimo prievolė, todėl moterys dėl faktiškai dvigubo darbo nesugeba tuo pačiu metu rūpintis šeima ir kurti karjerą. Dažnai moteris susiduria su ironiška ir nelogiška kritika. Jeigu moteris susikoncentruoja ties karjera ir pasiekia gerus rezultatus darbe, tada ji yra kritikuojama, kad nesukūrė šeimos, kad yra senmergė ar panašiai. O jei moteris susitelkia ties šeima, tada ji yra kritikuojama, kad dirba prastą darbą ar kad neturi karjeros. Tos moterys, kurios augina vaikus, dažnai dirba puse etato ar prastesnius darbus, tad jos uždirba mažiau, o išėjus į pensiją jų pensijos irgi būna žemos – tad jos tampa financiškai priklausomos nuo vyro. Kita vertus, vyrai turi palankias sąlygas kurti karjerą– jie daug mažiau dalyvauja vaikų ugdyme, iš jų tikimasi tik uždirbti pinigus šeimos išlaikymui. Keista, bet iki šių dienų moterys uždirba mažiau atlikdamos lygiai tokį patį darbą, kokį atlieka vyrai.
Nuo seno vyrų darbai buvo labiau aktyvūs, t. y., medžioklė ir t.t., kur vyrai turėjo judėti, keliauti, ką nors daryti tuo tarpu moteris darbai buvo laikomi pasyvūs – buvimas namie, vaikų auginimas.
Vis dar egzistuoja darbų skirstymas į moteriškus ir vyriškus. Dažnai moterims yra labai sunku pereiti šiuos stereotipus ir tapti inžinierėmis, IT specialistėmis, nes tai yra išskirtinai laikoma vyrų profesijomis.
Be to, nuo pat vaikystės, mokykloje ir darbo vietoje yra formuojamos socialinės lyčių sampratos, t. y., moterys yra skatinamos išreikšti vienus bruožus, o vyrai – kitus. Iš moterų yra tikimasi, kad jos bus visada galinčios rūpintis kitais, padėti. Nuo pat mokyklos ypač daug dėmesio yra skiriama mergaičių elgesiui – jos turi būti paklusnios, drausmingos, gerai mokytis, kas primena savotišką kalėjimo drausmę. Taip yra kuriamas mergaitės paklusnumas ir pasyvumas – jos yra mokomos, kad turi būti pasyvios, tad tai irgi turi labai didelę įtaką darbo pasirinkimui, moters padėčiai visuomenėje ir santykių tarp vyrų ir moterų dinamikai.
Psichologiniai lyčių skirtumai yra labai maži, o vyrai ir moterys turi tokius pačius intelektinius gabumus, todėl darbų skirstymas į moteriškus ir vyriškus yra sena patriarchalinės sistemos konstrukcija, iškelianti vyrą ir menkinanti moterį.
Tai persikelia ir į kapitalizmo sistemą. Jau minėtas sekso darbuotojų pavyzdys tai atskleidžia – moterys, negalėdamos pakankamai uždirbti, turi parduoti savo kūną, taip tapdamos lygios daiktams ar prekėms. Atrodo, kad moterys netenka savo kūno – jis tampa vyrų geidžiama preke, o tai labai matome kultūroje ir visuomenėje. Visur matome reklamas, kuri yra vaizduojama apsinuoginusi moteris – taip siekiama parduoti prekę vyrui, patraukti dėmesį. Moterys, dažnai eidamos gatve, yra nužiūrinėjamos, o vyrai „vertina“ jų kūnus ir netgi priekabiai pabrėžia savo nuomonę. Toks elgesys rodo, kad vyrai mano esą galintys kritikuoti ar vertinti moters kūną, nors moters kūnas jiems nepriklauso nei fiziškai, nei emociškai. Tokios situacijos parodo, kad moters kūnas tarsi jai nepriklauso – visuomenėje galima išgirsti keistus pasisakymus, pavyzdžiui, „moteris turi dalintis savo kūnų su pasauliu“, kas parodo, kad kapitalizmas ir patriarchalinė kultūra nori pasisavinti moters kūną. Tai, deja, šioms sistemos sekasi atlikti jau ilgus šimtmečius.
Moterys uždirba daug mažiau todėl, kad taip yra siekiamas jas kontroliuoti, t.y., moteris uždirba mažiau, kad nekeltų „pavojaus“ patriarchalinės sistemos funkcionavimui. Jeigu moterys uždirbtų tiek pat, kiek ir vyrai, tuomet visa kapitalizmo sistema būtų labiau orientuota ne vien į vyrų poreikius (ar tų poreikių kūrimą), bet ir atsižvelgtų į moterų poreikius. Pavyzdžiui, daug moterų kenčia nuo priešmenstruacinio sindromo, tačiau nors keli milijardai moterų kenčia nuo šio sindromo kiekvieną mėnesį, vis dar neegzistuoja jokie efektyvūs vaistai ar metodai, kurie padėtų gydyti šią ligą. Taip yra todėl, kad nėra skiriama pakankamai pinigų tyrimams, nes didžioji dalis mokslininkų yra vyrai, kurie mano, kad „tokio dalyko kaip priešmenstruacinis sindromas nėra“, tad medicinoje kai kuriose srityse vis dar yra skiriamas didesnis dėmesys vyrų ligoms gydyti, o moterų ligos yra visiškai ignoruojamos.
Jeigu moterys uždirbtų tiek pat, kiek ir vyrai, tuomet žymiai sumažėtų sekso darbuotojų skaičius. Taip būtų todėl, kad moterys galėtų daryti tai, kas joms sekasi, kur jos turi įgūdžių ar tai, kas jas domina, nes jos žinotų, kad jų darbas yra adekvačiai įvertinamas. Kol to nebus, tol moterų padėtis visuomenėje bus daug prastesnė nei kad vyrų.
Tačiau patriarchalinė kultūra labai bijo pokyčių. Jei būtų sugriauta dabar egzistuojanti lyčių dinamika, moterys įgautų daugiau teisių, pinigų, kuriuos galėtų leisti, tad pasaulis tikrai smarkiai pasikeistų – vyrai nebedominuotų. Galbūt pasaulyje sumažėtų smurtas prieš moteris, ekonominė nelygybė ir smarkiai sumažėtų sekso darbuotojų. Be to, išnyktų lyčių stereotipai, nuo kurių kenčia tiek vyrai, tiek moterys.
