Rinkimai ant nosies. Taip nemėgstu kartoti kitų mintis, bet negaliu susilaikyti. Dar nuobodesnės rinkimų kampanijos nesu matęs. Gal aš per daug jų mačiau, gal. Televiziniai debatai, su tom savo veido apsaugomis, taip ir atrodo kaip vyksta. Visiems nuobodu, politikams nuobodu, nuobodu žiūrintiems. Visi dirba savo žiovulį sukeliantį atsibodusį darbą. Nes reikia.
Na keletas įdomesnių šios rinkimų kampanijos virptelėjimų man užkliuvo. Štai jie.
Gudriausio pasaulio suvirintojo pažadas nuvesti Lietuvą į penketuką. Niekas nežino koks ir kam tas penketukas, bet tai beveik kaip dalyvauti pasaulio krepšinio čempionate. Smagu sirgti, kad į penketuką.
Partijos sąrašo lyderė. Vėl niekaip nesutinka ištekėti už tos geriausios partijos, kurios lyderė. Tai myli ar ne? Man jau kyla įtarūs teisėti klausimai. Tiek metų, o vis dar tik sužadėtinė. Mausto vienas kitą, ar ką?
Vaidilutis nekaltai apkaltinto berniuko veidu ir tūkstančiu hektarų žemės kišenėje kartu su agresyviu kelių policininku ruošiasi mus pradžiuginti ilgais permanentinės kovos su alkoholiu metais. Kai galų gale išsiblaivysime – gal išsirinksime kitus.
Štai ir visi manieji rinkimų kampanijos džiaugsmai. Ne mano reikalas spręsti kas taip nustekeno politinį lauką, kad jame liko tik gailestį bei nerimą dėl jų psichinės būklės keliantys žaidėjai. Tačiau rugpjūčio mėnesį pažiūrėjau naują lietuvišką kino filmą. Ir – ne taip kaip visada – likau patenkintas man parodytais dalykais ekrane. „Nova Lituania“ tai geras lietuviškas kino filmas. Pasirašau po šiuo pareiškimu. Filmo režisierius Karolis Kaupinis, puikiai vaidina Vaidotas Martinaitis, Aleksas Kazanavičius ir Valentinas Masalskis. Tačiau neišsigąskite, tai nebus kino recenzija ir Kino centras man nemoka už reklamą. Mums kalbant apie šį filmą radijo laidoje „Kitas kadras“ kartu su Ramūnu Aušrotu sutarėme, kad šis kino filmas sukėlė daug minčių. Ir viena pagrindinių minčių – Lietuvą galima išgelbėti.
Juk mūsų geopolitikos vizionierius Kazys Pakštas (visi suprantame, kad filme kitu vardu pavadintas, bet vaizduojamas tas pats Kazys Pakštas) kalba apie vis pasikartojančią Lietuvos situaciją sunkiame mūsų geopolitiniame lauke. Mums čia sunku gyventi, pavojinga netgi. Ir jis visai blaiviai siūlė sukurti atsarginę Lietuvą. Madagaskare, Angoloje ar Belize. Kur – neesminės detalės. Ir lygiai taip pat kaip dabar ikikarinės Lietuvos politikai jautė juodą debesį, besileidžiantį ant mūsų, bet nieko nedarė. Šnekėti šnekėjo, Smetona net išmaniai šnekėjo kaip Platono žinovas. Platono žinovų turime ir dabar, netgi seime yra labai intelektualių žmonių. Štai seimo narys Mantas Adomėnas.
Taigi jūs naiviai galvojate, kad Pakštas toks juokingas personažas iš Mariaus Ivaškevičiaus komedijų apie Madagaskarą? Ne. Atsarginė Lietuva juk buvo. Kaip kitaip pavadinti Ameriką, kur nuo tremčių ir žudynių po antrojo pasaulinio karo pasislėpė Lietuvos elitas. Amerika buvo mūsų atsarginė Lietuvą gerą pusšimtį metų. Iš ten kaip pranašingi laisvojo pasaulio ženklai į Lietuvą keliavo doleriai, džinsai, kramtomoji guma ir „Queen“ plokštelės. Ten išliko laisvi poetai ir rašytojai, kurie mokėjo šaukti tautą. Iš Vašingtono raiškiai kalbėjo „Amerikos balsas“. Ir net vienas iš atkurtosios Lietuvos prezidentų atkeliavo iš Čikagos.
Kazys Pakštas atsarginės Lietuvos reikalą išpranašavo. Nepataikė tik geografiškai. Ne Afrikoje buvo atsarginė Lietuva. Mums svarbu, kad vienas išmintingas žmogus blaškėsi po smetoniškąjį Kauną ir pastvėręs už švarko sagos aiškindavo savo idėjas. Rašė ir straipsnius. Rašė knygas. Visi aplinkui sukiojo jam rodomuoju pirštu palei smilkinį. Bet idėja liko.
Atsarginių šalių reikalas yra svarbus. Net mes patys esame atsarginė šalis – Baltarusijai. Mano giliausiu įsitikinimu viena iš Lukašenkos marazminio režimo žlugimo priežasčių yra pavojingai geografiškai artimas Vilnius su „Ikea“, LDK paveldu, Sierakausku ir Kalinausku Rasose, kitokios Baltarusijos vizija, senamiesčiu ir tapimo Vakarų pasaulio dalimi plonutėliu, bet nujaučiamu, pažadu.
Bet užteks apie atsargines šalis. Svarbiau yra politinė idėja, kuri atspėtų ateitį ir sutelktų žmones. Ir ką čia slėpt – pažadintų rinktis rinkėjus, kai jie visi nukas bulves. Tokios politinės idėjos mums jau trūksta. Tūlas pilietis pasakytų ir gerai. Mes taip gerai gyvename, kad mums ramu be naujų politinių idėjų. Dar kartą priminsiu Pakštą – mes gyvename ant miegančio vulkano. Vieną pilnaties naktį kuris nors beprotis diktatorius iš Rytų nutars smogti visu savo kariniu potencialu ir mes vėl tupėsime susiglaudę slėptuvėse.
Taigi mums politinė idėja būtinai. Reikia NeoPakšto, reikia atsarginio varianto kaip išgyventi.
Taip mes grįžtame prie politinių partijų. Jos jau moka aktyviai vaikščioti po namus ir rinkti po 12 euro plakatams, tačiau nei viena nepasiūlo politinės idėjos, kuri įžvalgiai mus vestų pro ateities tamsą į šviesą.
Bet net jei ir mūsų likimas susiklostys europietiškai. Jei mūsų šaliai bus lemta gyventi kaip senąjai Europai – tingiai, sočiai. Tai koks tokiu atveju mūsų planas: išnykti kvapnių cigarų ir gero viskio debesyje? Ar pasiremiant LDK paveldu susirinkti naujame politiniame konstrukte Rytų Europoje? Kaip žavingasis šunsnukis Pilsudskis siūlė – nuo jūros iki jūros? Ar tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimu? Na nereikia tų mažų tautų niekam ir tie vargšai rašytojai kurie rašo mažų tautų kalbomis bus kaip senoji graikų kalba. Žinojom, kad buvo, na bet niekam neįdomu...Gal jokios Lietuvos nereikės, nei pagrindinės, nei atsarginės. Gal. Bet juk privalo atsirasti vizionierius, kuris dabar mums sudėliotų kaip bus.
Kur šių laikų Kazys Pakštas, kur, atleisk Viešpatie, nors Gintaras Beresnevičius? Kokia dabar projektuotina mūsų atsarginė Lietuva? Kodėl į rinkimus einame tik tokiomis nusususiomis mintimis – apie pensijas ir minimalias algas – pasikaišę?
