Be kita ko, nesaugumas ypač kursto kolektyvinį polinkį pradėti reikalus tarsi gera valia, bet vis baigti grasinimais, muštru, reikalavimu paklusti. Štai ir rugsėjį visuomeninė akcija įgijo tragikomiško pobūdžio, kai šunų gelbėjimas tapo artėjančių Seimo rinkimų aktualija. Eilinį kartą, užuot ramiai steigus sąmoningumą ir bendruomeniškumą (kuris turėtų klestėti demografiškai besitraukiančioje Lietuvoje, kai kone visi pažįsta vienas kitą), buvo mestasi į didžiąją politiką ir teisėtvarką, tarsi jie galėtų ir privalėtų ūmai pakeisti mūsų bendrabūvį, sugyvenimą, gerovę. Esą, Seimas ir vyriausybė privalo griežtinti tvarką, o teisėtvarkos pareigūnai – griežčiau persekioti ir bausti. Tada, atseit, bus gerai.