„Savi marškiniai arčiau kūno“ – tikriausiai visi žinome tokį senovinį posakį. Taigi, Lietuva privalo ar bent jau turėtų galvoti ne tik apie tai „kaip gyvens baltarusiai po Lukašenkos ar su juo, jeigu diktatorius nepasitrauks“, tačiau ir apie tai, ką reiškia šios šalies vadovo grasinimai Vakarams, karinė isterija ir ginklų žvanginimas keliolika kilometrų nuo Druskininkų.
Ar gali Baltarusija surengti karinę intervenciją Lietuvon ar bent suorganizuoti provokaciją, kuri turėtų potencialiai pavojingų (mirtinų) pasekmių Lietuvos piliečiams?
Taigi, turime antivakarietišką retoriką ir prie mūsų valstybės sienos vykstančias pratybas, kurios, panašu, iš anksto skelbtos nebuvo. Maža to, prieš bene 10 dienų pasibaigusios pratybos sulaukė tęsinio ir baigiasi tik paskutinę rugpjūčio dieną. Žinant situaciją, prognozuoju, kad pasibaigus pratyboms sutelkti daliniai niekur iš ten nedings. Kodėl? Į šį klausimą ir pabandykime atsakyti.
Pačios pratybos, kad ir kokioje šalyje jos vyktų, formaliai turi vieną tikslą – rengti atskirų kariuomenės vienetų pasiruošimą kuo efektyvesnei šalies gynybai, gerinti sąveiką tarp karinių padalinių, gludinti įgūdžius. Kitaip tariant – treniruotis vienokių ar kitokių karinių operacijų atlikimui. Beje, panašiu metu, centriniame Lietuvos Kariuomenės poligone Pabradėje, kuris yra tik kelios dešimtys kilometrų nuo Baltarusijos sienos, taip pat vyko beveik 1300 karių daugianacionalinį kontingentą sutraukusios pratybos „Grifono kirtis 2020 / Medžiotojas 2020“. Skirtumas toks, kad apie jas buvo žinoma iš anksto, jos prasidėjo savaitę iki Baltarusijos Prezidento rinkimų ir joms pasibaigus kovinė technika išvyko į pastovias dislokacijos vietas, o poligone toliau treniravosi Lietuvos Kariuomenės inžinieriai, apie kurių grėsmę kaimyninei šaliai galėtų susapnuoti tik nevisai sveikos būklės žmogus. Taigi, įsivaizduoti hipotetinę grėsmę Baltarusijai iš Lietuvos pusės galėtų tik liguistai lakią fantaziją turinti persona. Bet visgi Baltarusijoje – į „tokią grėsmę“ reaguojama.
Kitas, Baltarusijos vykdomų pratybų tikslas gali būti dvejopas: skirtas vidinės auditorijos dėmesio nukreipimui arba show of force – vakarietiškas terminas reiškiantis siekiamybę potencialiam priešininkui pademonstruoti savo ginkluotojų pajėgų galią, pasirengimą, siekiant atgrasinti nuo nedraugiškų veiksmų.
Rytietiškais, slaviškais terminais kalbant, mes turime pakazūchą – tokią žmogišką versiją kai orangutango patinas daužo sau į krūtinę drąsindamas save ir gąsdindamas realų (o šiuo atveju – įsivaizduojamą) priešą.
Tačiau kariuomenės, žvalgybos analitikų darbas svarstyti įvairius, kad ir itin mažai tikėtinus scenarijus bei jiems ruoštis. Kas turėtų nutikti, kokie pokyčiai mums signalizuotų, kad padėtis tikrai rimta ir turime ruoštis gintis čia ir dabar?
Pusiau juokais, pusiau rimtai sakau draugams iš Alytaus – jeigu pastebėsite iš pastovios dislokacijos vietos išvykstančius Lietuvos Kariuomenės Alytaus Didžiosios Kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono karius, pamažu galite pradėti jaudintis. Beje, baltarusiškų televizijų kadruose, kur A. Lukašenka lanko savo karius pratybose aiškiai girdėti, kad jų įsivaizduojamo konflikto scenarijus– baltarusiška „Gardino grupuotė“ prieš du „Geležinio Vilko“ brigados batalionus (spėju, šalia „birutiečių“ į „agresorių“ gretas įrašytas ir mūsiškis Algirdo mechanizuotasis batalionas).
Tačiau, jeigu kalbėti rimtai – visiškai pasitikiu mūsų bei sąjungininkų žvalgybos pajėgumais ir profesinėmis kompetencijomis identifikuoti potencialią grėsmę. Kaip ir sustiprėjusia Lietuvos kariuomenės galia.
Iš civilio pozicijų: jokia, kad ir ribota karinė intervencija negali vykti jeigu grupuotė „homogeniška“, t. y. joje atstovaujami vienos ar kelių pajėgų rūšių daliniai. Šturmo desanto brigada (pirmoji permesta iš Vitebsko į Gardiną) galėtų vykdyti tik ribotas kovines operacijas ir būtų pasmerkta sutriuškinimui be ugnies paramos. 6-ji atskiroji Baltarusijos mechanizuotoji Gvardijos brigada (jos atskiri vienetai taip pat perdislokuoti į Gardino rajoną) negalėtų sėkmingai operuoti be logistinio ir inžinierinio palaikymo. Salvinės artilerijos „Polonez“ ir „Iskander“ raketų divizionams būtina oro gynyba, o viskam išvardintam – medicininė parama. Formaliai, „Gardino grupuotėje“ matome visus reikiamus elementus, nors greičiausiai – jų regimybę.
Taktiniu požiūriu, pulti Dzūkijos kryptimi, ne pati geriausia idėja. Miškingose vietovėse sunku dalinius išskleisti, vystyti puolimo sėkmę, tuo tarpu besiginantiems (tiems patiems „birutiečiams“) – atvirkščiai, galima vykdyti stabdymo veiksmus rengiant pasalas, minuojant, ardant, apšaudant priešo judėjimo maršrutus ir pan.
Taigi, sukišta į Gardino iškyšulį Baltarusijos armijos grupuotė jokių taktinių pranašumų neturi, nebent...ištrauktume iš stalčiaus mūsų Achilo kulno scenarijų – Suvalkų koridoriaus atkirtimą.
Suprantame, kad invazija į Lietuvą būtų mirties nuosprendis ir pačiam A. Lukašenkos režimui, tačiau kas, jeigu tai didesnio plano dalis, kuriame „Sąjunginės valstybės“ karinės pajėgos veikia išvien? Nesenai Rusijos Kaliningrado srityje vykusios pratybos, kurių metu Švedija kilstelėjo savo ginkluotojų pajėgų budrumo lygį, privertė kiek kilstelėti nuosavus antakius – kas jeigu...?
Tačiau situacija nenukeliavo tolesnės, gilesnės eskalacijos keliu, todėl tiesiog – pasitikėkime savo žvalgyba ir kariuomene, jie verti profesionalų vardo.
