Aš puikiai suprantu moterų godas, ypač tų, kurios, grįžusios iš darbo, savo vyrą randa prie televizoriaus su alaus buteliu rankoje. Koronavirusui kaip saulei nušvitus, tūlas „smulkus verslininkas“ kaip mat persikvalifikavo į bedarbius ir ilgam nusėdo namuose su 200 eurų išmoka. O nuo biblijinių laikų yra žinoma, kad netgi geri, visai seksualūs vyrai nuo ilgo sėdėjimo namie praranda savo erotinį šarmą. Maža to, jie tampa pikti ir priekabūs, tad moterims nebelieka nieko kito, kaip tik bėgti iš namų į darbą, kad pailsėtų nuo namuose tūnančio tirono.
Tam, kad įstatytume savo vyrui „ragus“, priežasčių visada galima rasti. Todėl mintis pasidžiaugti svetimu vyru po teisybei aplanko dažną moterį, o pirmiausia ji kyla sekso metu, fantazuojant – kai užsimerkusi nebematai apšepusios savo vyro fizionomijos. Beje, ar žinote, kodėl besimylėdamos moterys užsimerkia? Ogi todėl, kad nematytų to durniaus, kuris jas niurko. Tai, žinoma, juokai, bet visos žinome, kad moters minčių nesugaudysi, jų tikrai būna visokių. O kai viskas pasiekiamas ranka, kai fantaziją galima įgyvendinti, nes darbe „bosas“ tave nurenginėja (tiesa, žvilgsniu); bet reikia tik uždegti žalią šviesą ir jis pasisodins tave ant stalo...Vien nuo tokios minties per nugarą trenkia žaibas, o nuosavas sutuoktinis tą minutę, regis, tampa absoliučiu nuliu. Tokiu būdu mes, moterys, pačios nepajuntame, kaip virstame klaidinančių iliuzijų įkaitėmis.
Tikrai nesu davatka, bet kai kurių moterų kvailumas mane stebina. Svajoti galima, fantazuoti tikrai neuždrausta, bet pereiti prie veiksmų gali tik visiška beprotė. Negi sunku suprasti, kad žaviam, turinčiam šeimą viršininkui jūs būsite tik eilinis trofėjus? Jei manote, kad ilgai džiaugsitės laime, jog jus slapta pamylėjo visų geidžiamas patinas, tai greičiausiai teks skaudžiai nusivilti. Psichologai teigia, kad intymūs santykiai darbo vietoje gali brangiai kainuoti – nuo jūsų emocinės ir psichologinės ramybės iki darbo vietos. Kiti tos įmonės darbuotojai neišvengiamai pastebės pakitusius santykius tarp viršininko ir pavaldinės, dėl to ofise neišvengiamai kils įtampa. Problemos užgrius kaip sniego lavina, bet blogiausia, kad jūsų tarnybinio romano atgarsiai gali pasiekti jūsų nuosavo sutuoktinio ausis, o tada jau, kaip sakoma, sudie gyvenimėli... Nes vyrai neatleidžia. Žinau ne vieną tikrą istoriją, kai atbėgęs į žmonos/vyro darbą nuskriaustas sutuoktinis pridarė tokių dalykų, kurių smulkiu chuliganizmu jau nepavadinsi – turto naikinimas ir grasinimai nužudyti priskiriami kitiems BK straipsniams.
Man taip pat nesvetimos žmogiškos aistros, bet jaučiu ribas, juk esu ištekėjusi. Pripažįstu: tokį šaunuolį kaip mūsų šefas retai sutiksi. Be to, mūsų ofisas atviras, jo kabinetas už stiklinių sienų, taigi, jis nuolat šmėžuoja prieš akis. Nelabai suprantu to atviro ofiso idėjos: vieni kitus stebi iš visų pusių. Reikia turėti gerokai pačiuožusį stogą, kad sutiktum su tokia ofiso idėja. Juk netgi nenorėdamas esi priverstas matyti tuos, kurie tau varo vėžį. Bet dar blogiau, kai prieš akis šmėžuoja holivudinio grožio Alfa patinas. Esu padori moteris, todėl mūsų šefo šarmas ir žavesys, jo paraližuojantis poveikis mane gerokai nervina ir, atvirai kalbant, trukdo dirbti.
Ofisas yra darbo vieta ir čia morčius draudžiamas. Bet kai kurios mano kolegės visai nesugeba savęs kontroliuoti. Kudakuoja it vištos visaip norėdamos gražuoliui šefui įtikti. Pasiturintis, sėkmingas ir gražus – to pakanka, kad moterys kristų jam po kojomis. Be to, mūsiškis dar ir gudrus kaip senas lapinas – visur skelbiasi esąs nevedęs, atseit, „laisvas“ – kaip dušo kabina, į kurią gali užeiti, kuri tik panorėjusi. Sugebėjimas manipuliuoti – dar vienas Don Žuano bruožas. Bent jau man visiškai akivaizdu, kad jis sąmoningai erotizuoja aplinką – juk puikiai suvokia savo sex appeal – seksualinio patrauklumo – galią. Tai veikia visus – ir vyrus, ir moteris.
O dabar štai jums – tikra istorija. Kaip viena ištekėjusi moteris dėl mūsų šefo prarado protą, o kartu su juo ir viską, ką turėjo geriausio – gerą vardą, vyrą, namą, savo ir dviejų sūnų ramybę.
Viskas prasidėjo labai banaliai – vieną dieną mūsų skyriaus viršininkė išėjo dekretinių atostogų, o vietoje jos laikinai buvo priimta Dainora (vardas pakeistas). Kadangi jos vyras darbo reikalais dažnai būdavo išvykęs, moteriai turbūt trūko dėmesio – ji akivaizdžiai koketavo su mūsų šauniuoju viršininku. Visą tą melodramą – žvilgsnius ir dviprasmes šypsenas norom nenorom stebėjome visi, nes, kaip jau minėjau, atvira ofiso erdvė mus visus pavertė realybės šou dalyviais. Kai kažkas mieste pastebėjo Dainorą važiuojančią naujutėlaičiu mūsų įstaigos automobiliu, supratome, kad tarnybinis romanas jau perėjo į kitą lygį ir ši moteris įgavo išskirtinių teisių. Savaime aišku, mūsų įsimylėjėliai maskavosi kaip įmanydami, bet, kaip sakoma, iš patikimų šaltinių sužinodavome stulbinančių naujienų. Labiausiai pritrenkianti žinia buvo ta, kad Dainora sumąstė skirtis su savo vyru. Patikėjusi savo „laime“ ir turbūt tuo, kad mūsų holivudinis šefas tikrai yra laisvas, ji savo nuosavomis rankomis užkūrė tikrą pragaro mašiną.
„ Pasiimk tą kekšę sau! Šiandien, supranti, (pypt) šiandien pat iškraustai ją iš mano namų, kad mano berniukai nematytų motinos prostitutės! – ardėsi nepažįstamas vyras mūsų šefo kabinete. – Asile, žinai, kiek per ją parėjo vyrų, kol aš dirbau užsienyje? Jei ne vaikai, būčiau seniai palikęs tą nelemtą sutrauką, kuriai nėra nieko šventa, nes jai tokie dalykai kaip garbė, sąžinė paprasčiausiai neegzistuoja – kol aš dirbau ta (pypt) vedėsi (pypt) į mūsų namus! Pasiimk tą suknistą kekšę kuo greičiau, šiandien pat iškraustyk ją (pypt) iš mūsų namų, nes (pypt) išmesiu pliką nuogą – tu ją (pypt), tu ja ir rūpinkis, debile!“
Čia ir atsiskleidė atviro ofiso „privalumai“. Visi, kurie tą dieną buvome darbe, norėjome prasmegti kiaurai žemę. Dainoros vyrelis sklaidėsi taip, kad drebėjo butaforinės stiklinės pertvaros. Sulaikę kvapą laukėme, kas bus toliau – ar tik mūsų holivudinis gražuolis negaus į lempą, tuomet tektų gelbėti jo žavų užpakalį ir kviesti policiją. Viršininko veidas keitė spalvas – nuo baltos iki tamsiai bordinės, jis valdėsi kaip tik galėjo, kad nekibtų įsibrovėliui į atlapus. Jei ne atvira erdvė ir paklaikę kolegų žvilgsniai, tiedu vyrai greičiausiai būtų užmušę viens kitą.
Bet tuo melodrama dar nesibaigė. Po to, kai apgautas vyras apsilankė mūsų ofise, Dainoros laukė kitas smūgis – ji sužinojo, kad jos holivudinis toli gražu nėra viengungis, laisvas, kaip jis viešai deklaravo. Vieną gražią dieną, ilgai nesulaukusi savo herojaus, Dainora sėdo į mašiną ir nuvažiavo jo ieškoti. Paieškos baigėsi tuo, kad vargšė moteris iš kitų sužinojo tiesą: jos išrinktasis, mūsų šefas, jau daug metų gyvena su moterimi, veda bendrą ūkį ir net turi bendrą dukrą, kuriai jau 11 metų.
Štai tau, boba, devintinės. Komentarų čia nebereikia. Nes paskutinį žodį tarė pats viršininkas: girdi, baigiam šį reikalą, nes su lengvo elgesio moterimi man ne pakeliui. Štai, jei būtum padori, gal ir pagalvočiau apie bendrą gyvenimą. Beje, po vyro apsilankymo mūsų atvirame ofise daugiau Dainoros nebematėm.
Reziume: nemanau, kad galima išvengti simpatijų ir antipatijų darbo vietoje, nes darbe praleidžiame didelę dalį savo gyvenimo. Esame žmonės, ne šventos karvės. Ir tikrai, statistika patvirtina, kad tarnybiniai romanai egzistavo ir egzistuos. Štai, „Viking“ tyrimai Jungtinėje Karalystėje teigia, kad 74% JK biurų darbuotojų nuo 25 iki 34 metų amžiaus turi ar turėjo tokius romanus. Daugelis jų yra pasiruošę juos pakartoti, nepaisydami to, kaip jie atsilieps jų darbui. Net 53 proc. apklaustųjų neatmeta galimybės pradėti santykius su kolega, 29 proc. yra nakvoję vienos bendradarbės namuose. Vis dėlto 52 proc. mano, kad erotiniai romanai mažina produktyvumą ir kūrybiškumą. Tad kaip elgtis su tuo, kas vienam ar kitam žmogui darbo vietoje tiesiog neišvengiama? Kokių priemonių imtis, apie ką galvoti (jeigu erotikai prasiskverbus į smegeninę dar išvis sugebama mąstyti), kad nenukentėtų aplinkiniai ir profesinė veikla? Pateikiu kelis patarimus:
• Susipažinkite su jūsų įmonės nuostatomis reguliuojančiomis darbo santykius ir darbo etiką, jeigu, žinoma, įmonė tokias nuostatas turi.
• Daugelis didelių ir mažų bendrovių turi griežtas taisykles, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai nusako darbuotojų tarpusavio santykius ir jų ribas. Jeigu jūsų elgesys prieštarauja taisyklėms, paklauskite savęs, ar verta tas taisykles laužyti. Gal geriau sutramdyti savo impulsus ir nežaisti su ugnimi?
• Net jei intymūs santykiai nedraudžiami, gerbkite aplinkinių orumą, norą atsiriboti nuo bet kokio, net pačio „nekalčiausio“ priekabiavimo. Atminkite: darbe nedera viešai demonstruoti jokių simpatijos apraiškų. Viso to pasekmės gali būti labai skaudžios.
• Prieš užmezgant santykius, šimtą kartų pagalvokite, ko siekiate. Nieko nėra blogiau, kaip pulti į aistros laužą stačia galva. Kaip tai paveiks jūsų asmeninį gyvenimą ir karjerą – tai svarbiausi klausimai, kuriuos turėtumėte sau užduoti.
• Neleiskite, kad romantiški santykiai paveiktų jūsų darbo kokybę ir darbo efektyvumą. Neįmanoma nuo bendradarbių nuslėpti tarnybinio romano apraiškų, todėl kartoju, elkitės taip, kad jie netaptų jūsų nevaldomų aistrų įkaitais.
• Vadovams pastebėjus, kad tarnybinis romanas daro įtaką darbui, jie gali paprašyti jūsų arba jūsų abiejų jį nutraukti. Arba pasiieškoti kitos darbo vietos.
• Jeigu vis dėlto manote, kad sutikote „gyvenimo žmogų“, elkitės išmintingai. Venkite sėdėti vienas šalia kito, kasdien pietauti ar apskritai elgtis taip, lyg būtumėte pora. Nesiųskite asmeninių pranešimų naudodamiesi darbo el. paštu ar pokalbių programa. Ir, suprantama, prisiimkite visišką atsakomybę tuo atveju, jeigu jūsų iliuzijos susprogs kaip muilo burbulas.
• Venkite romanų su žmogumi užimančio žemesnes arba aukštesnes pareigas. Niekuomet nežinai, kuriam galui tokių santykių siekiama. Gal jie grįsti savanaudiškumu siekiant aukštesnio posto, arba tiesiog rodant galią, siekiant sau lojalumo kilus darbo santykių problemoms. Tokia santykiai gali baigtis ir neretai baigiasi atleidimu iš darbo.
• Geriausia yra vengti romanų su žmonėmis savo nuolatinėje darbo vietoje.
• Asmeninius nesutarimus spręskite už ofiso ribų.
• Atsiradus artimiems santykiams aptarkite protingo ir pagarbaus elgesio taisykles darbo vietoje. Net suplanuokite situaciją, kai santykiai dėl kokių nors priežasčių pasibaigs. Geriausia, kad kolegos nieko apie jūsų santykius nežinotų.
• Jeigu santykiai trukdo abiejų karjerai įmonėje, abu arba vienas palikite įmonę.
Tai tokie būtų mano patarimai. Tačiau turiu prisipažinti, kad jie mano kolegių niekaip neveikia, nors kuolą ant galvos tašyk! Bandai pasikalbėti, bet tos, suinteresuotos, tuojau pasižiūri į tave kaip Leninas į buržuaziją, arba Lukašenką į opoziciją. Taip ir girdžiu jų mintis: „Aha, pati užsinorėjai? Bandai atsikratyti konkurentėmis? Kur lendi, kvaile, stok į eilę kaip ir visos kitos!“ Nieko nėra šlykščiau, kaip būti liudininku nevaldomų, nekontroliuojamų žemiausių instinktų kamuojamą bendradarbį. Ne, seksas nėra žema, tai mūsų instinktų dalis kurio nėra jokio protingo reikalo vengti.
Bet žema yra prieš akis matyti vykstančią išdavystę savo vyrui (ar žmonai), matyti orumo praradimą ir jo nebuvimo išraišką. Matyti buką konkurenciją tarp moterų ir tarp vyrų nieko bendra neturinčia su darbo vieta, kurioje norisi atsikratyti vedybinio gyvenimo santykių, kokie jie bebūtų. Vieta, kurioje nori būti neutralus, o ne nuolatinis kieno nors amžinų poreikių patenkinimo objektas arba subjektas. Kaip tai žmonėms paaiškinti?
