Prisidengti dabar yra kuo.
Puikiai pamenu, kai buvo pranešta, kad žadama kelti atlyginimus prokuratūros darbuotojams. Pažadėjus, atlyginimas pakilo jau kitą mėnesį. Pedagogams šiuo atveju nepasisekė – jie neverti pagarbos ir normalaus atlyginimo. Juos galima kvailinti, jie gali palaukti, jie ne tokie kaip visi kiti.
Ikimokyklinio ugdymo pedagogai turintys grupę ir už ją atsakingi, niekada negavo didesnio atlygio (kaip mokytojai kurie tvarko savo klasės reikalus). Turint spec. poreikių vaikus priedas nuo penkių iki penkiolikos procentų, o darbas papildomas ir sudėtingas, nes grupėse vaikų skaičius didelis. Norint pasiekti geresnio rezultato, reikia dirbti labai apgalvotai ir diferencijuotai, o apmokėjimas už tai tragiškai mažas. Rašomi individualūs planai su spec. poreikių vaikais, pildomi pasiekimai, kurie yra tik bereikalingas laiko užėmimas ir kitos šūsnys niekam nereikalingų dokumentų, kurie tik užima laiką ir neduoda jokios naudos. Reikalinga tinkama grupės aplinka kurią turi iš neaišku ko pasidaryti tas pats pedagogas. Pildoma krūvos niekam nereikalingų lentelių, suvestinių, ataskaitų.
Kiekvienoj ikimokyklinėj įstaigoj sava tvarka, reikalavimai ir nurodymai.
Būtų gerai, jeigu bent vienas ministerijos darbuotojas paskaitytų ikimokyklinių pedagogių pareigybinius aprašus. Už ką ten tik neatsakingi mokytojai.
Lyginant darbą mokykloje (kur yra konkretu, aišku ir niekas nevargsta su vaizdinėmis priemonėmis), darbas ikimokyklinėje įstaigoje yra sudėtingesnis savo specifika, atsakomybe ir rezultatais (galiu lyginti, nes teko dirbti abiejuose įstaigose).
Atestaciniai reikalavimai, kurie parengti beveik išimtinai mokyklų pedagogams ir sunkiai pritaikomi ikimokyklinių įstaigų pedagogių atestacijai, tiek literatūra iš kurios turėtume rašyti planus (tokios nėra) nesvarbūs niekam jau daug metų. Ir akivaizdu praeis ne vieni metai kol išsispręs šios problemos. Kvalifikacijos kėlimas (reikalaujama 40 valandų išklausytų seminarų), dažnai apmokamas irgi savomis lėšomis.
Kalbant apie masę švenčių, kurias irgi organizuoja tos pačios pedagogės, reikalingi scenarijai, priemonės, apranga. Kalendorinių švenčių šventimas, įstaigos šventės, atviros veiklos, netradicinės savaitės, pramogos ir parodos. Viskas ant tų pačių pedagogių pečių, kurios kartais neturi kada dirbti su vaikais tiesiogiai.
Per paskutinius dešimt metų nesulaukėme iš gerbiamų ministerijos darbuotojų jokios naudos, paramos ar bent kiek darbą palengvinančio įstatymo, kurio naudą pajustume realiai.
Viskam turime turėti motyvaciją – dirbti pusvelčiui, atlikti papildomus darbus, turtinti grupės aplinką naujomis priemonėmis, susigalvoti įdomių veiklų, ugdymo procesą įvairinti, dirbti šiuolaikiškai, inovatyviai, informatyviai, veiksmingai ir kūrybiškai.
Labai norėtųsi, kad toks procesas vyktų ten, kur mokami dideli pinigai, ir kad tie, kurie turėtų tai užtikrinti pradėtų dirbti ikimokyklinių pedagogų naudai, kad požiūris į šias įstaigas būtų pozityvus ir šiuolaikiškas (pedagogai turėtų būti patenkinti sąlygomis ir atlygiu).
Laukiame rugsėjo džiaugiamės ir tikimės, kad šįkart pažadas bus įvykdytas.
Vis dar yra viltis, kad neteks lipti pro Prezidentūros langus, kad būtų išgirstas balsas, kuris iki šiol buvo niekam nesvarbus.
