aA

Būdą lietuvišką užsieniečiui aiškinčiau taip: nors mados keičiasi, tradiciškai daugelis visą gyvenimą gauna mažus atlyginimus, o po mirties – didelius antkapinius paminklus. Žmogaus orumo, veiklų ir būties vertė savita, kaip ir įprotis užsiskliausti it sapnų būtovėje besiguodžiant, kad nieko itin blogo nedarant vieną gražią dieną pats savaime išauš šviesesnis rytojus, ir viskas bus gerai, nes esame to verti (?!). Pašaliečiui, aišku, yra sunku suprasti kolektyvinį polinkį štai taip sapnuoti, o ne aktyviai kurti gerovę. Atrodytų, saugiai užsitikrinus valstybingumą, iškovojus laisvę ir laiko, iki laimės tiek tetrūksta: ginti ir pateisinti drąsios šalies ar gerovės valstybės ambiciją arba prisipažinti apsišaukus ir eit į būdą, kur tada yra patiems tinkama vieta. Abiem atvejais gyvenimas prašviesėtų, nes be aiškumo nėra prasmės, o be prasmės nėra jokios gerovės.