Banali, bet akivaizdi tiesa ta, kad kiekvieno mūsų gebėjimai yra individualūs. Taigi, gebėjimų sklaida priklauso nuo įgymių ir sudarytų sąlygų jiems skleistis. Įgymių koreguoti beveik negalime (neturintis įgimtų duomenų muzikantu netapsi), tačiau kokias sudarysime sąlygas gebėjimų ugdymui – priklauso pirmiausiai mūsų pačių, t.y. nuo kelių esminių dalykų: švietimo politikos, mokytojų, tėvų ir vaikų.
Tiesa, dar nepamirškime bent mintyse padėkoti už tai, kad gimėme ne tokioje kultūroje, šalyje, regione, kur yra išankstinė nuostata ir suvaržymai, kas gali mokytis, o kas ne. Užtenka pagalvoti, apie tai, kokios būtų kiekvieno mūsų galimybės tapti tuo, kuo esame šiandien, jei negyventume čia, laisvoje Europos šalyje.
Mąstant apie problemą, man kilo šie klausimai, kuriuose gali slypėti ir atsakymai, kurių ir bandysiu ieškoti:
1. Gal ne to mokoma (ir ne tik per matematikos pamokas)?
Dešimtmečiais besitęsiantys debatai apie programas, vadovėlių įvairovę, detalūs nurodymai mokytojams, ko ir kaip jie turi mokyti ir pan., nuolatiniai skandalai ir skandaliukai apie egzaminų užduotis (dažniausiai vis tų pačių dalykų – matematikos ir lietuvių kalbos), galiausiai priveda prie rezultato, kurį turime šiandien.
2. Egzamino užduotys neatitinka to, ko mokoma visus 12 metų?
Brandos egzaminų rezultatai (nors abejočiau, ar tikrai matematikos, o ir kitų egzaminų pažymiai – brandos požymis, nors neretai užkertantis kelią studijuoti?) turėtų atspindėti žinias ir įgūdžius, kuriuos mokinys įgijo per visus mokymosi metus. Gal aš nežinau, bet parodykite man tokius tyrimus, kurie įrodytų, kad matematikos egzamino nelaikiusieji mokiniai bus prastesni filologai, socialiniai darbuotojai, ikimokyklinio ugdymo pedagogai, o gal ir gydytojai, politikai ir kt.? Mano patirtis rodo, kad būna visaip (o manau ir daugelis turime ne vieną pavyzdį, kuomet nebūtinai geriausius pažymius, tiek mokykloje, tiek universitete, gavę studentai, bus geriausi specialistai). Pamirštama, kad kai kurios profesijoms (beje, ko gero, labiau humanitarinių ir socialinių mokslų, ypač dirbantiems su žmonėmis), reikalingos ne vien žinios, bet visų pirma asmenybės savybės, motyvacija, pašaukimas.
3. Gal negabūs vaikai, – tinginiai, neatsakingi, nebrandūs?
Jei tūkstančiai abiturientų „lieka ant ledo“, ar tai vien jų atsakomybė? Tiesa, pastaruoju metu nemažai kalbama apie tai, kad didžioji dabartinės kartos dalis nepasižymi darbštumu, atsakomybe, nenori ir nemoka mokytis, yra tingūs, suglebę, neapsiskaitę, mažai kuo besidomintys. Taigi, kas atsakingas už tai, kad vaikai „negabūs“, nemotyvuoti ir taip prastai išlaikė egzaminą? Teigčiau, kad didele dalimi – švietimo sistema, kurianti prielaidas ir sąlygas tiek mokytojams, tiek mokiniams sėkmingai ugdyti vaikus.
Kol bus tokios programos (ne tik matematikos, bet ir, pavyzdžiui, lietuvių kalbos, kai geriausiai besimokiusieji neretai vos išlaiko egzaminą), reikalavimai ir mokymo/si aplinkybės/sąlygos (kaip antai, kuomet mokytojai genami išeiti programą ir parodyti geriausius rezultatus, nes kitaip jie net ir su pavardėmis bus linksniuojami įvairių reitingų lentelėse ir, ko gero, „skalbiami“ savo mokyklos vadovų?), kol skirtingų gebėjimų vaikų abiturientai laikys privalomą ir vienodą egzaminą (kaip buvo teigiama, vienoje TV laidoje, šių metų matematikos egzamino kai kurios užduotys buvo labiau panašios į galvosūkius), tikėtis kitokių rezultatų, kurie yra šiandien, kažin ar galima.
Mano galva, kiekvienas vaikas turi stipriąsias puses ir, pirmiausiai, atsižvelgus būtent į jas, reikėtų padėti surasti savo vietą gyvenimą ir labiausiai tinkamą kelią. Šiuo aptariamu atveju, svarbiau būtų ne reikalauti iš kiekvieno vaiko vienodai, o padėti atpažinti savo gebėjimus, sudaryti sąlygas juos ugdyti ir paskatinti rinktis tai, kas yra pagal jo/jos gebėjimus ir galimybes. Jei galimybių mažai, – rasti būdų, kaip jas padidinti.
Nesutinku su nuomone, kad šiuolaikinė jaunoji karta yra tingi ir neatsakinga. Laikausi nuomonės, kad visais laikais, kiekvienoje iš profesinių sričių daug pasiekusių, atsidavusių ir puikių specialistų (ką ir reikėtų vadinti tikruoju elitu), yra nuo 2 iki 5 proc. (kaip ir gabiųjų skaičius populiacijoje), dauguma – vidutinių, ir likusieji (2-5 procentai), – ko gero, sunkiai ugdomų ir galinčių pasikeisti). Tad klausimas lieka toks – o ką galime padaryti, kad padėtume bent daliai „vidutiniokų“ tapti „elitu“ (minėta žodžio prasme) ir išplėstume tą 2-5 procentų dalį bent iki 20-30 proc.?
4. Dauguma mokytojų – nekompetentingi, per seni, pervargę, neturintys pašaukimo?
Iš privalomo matematikos egzamino liko tik įsakymas, o pasekmes turi srėbti visi – visų pirma, mokytojai, kurie jau ne vieną dešimtmetį yra tapę švietimo ministerijos nuolatinių pokyčių įkaitais, be kita ko, dar ir nuolatos įvairiai žeminami, kaip atsilikę technologijų srityje, pasenę, nemylintys savo darbo, turintys pernelyg daug laisvo laiko ir atostogų.
Visą pagarbą atiduodu daugumai mokytojų, kurie ištisus dešimtmečius (ir sovietmečiu) kantriai, negailėdami jėgų ir, tikiuosi, užsiauginę šarvus tai paniekai ir kritikai, kuri visais laikais (bet pastaraisiais metais, ypač), liete liejosi jų atžvilgiu, vis dėlto mokė, ugdė, neretai buvo mokiniams pavyzdžiu. Beje, dauguma visų dalykų pedagogų buvo baigę tą prakeiksmais išlydėtą amžinybėn Pedagoginį institutą (vėliau LEU) , o ir mokiusieji taip pat ir dabartinius valdžios vyrus ir moteris, kurie laikas nuo laiko pažeria vis naujų kaltinimų mokytojams.
5. Ar pateisinamas Švietimo ministerijos, tiesiogiai atsakingos už švietimo politiką ir situaciją šalyje, blaškymasis, aiškiai apibrėžtų kriterijų ir tikslų, ko siekiama išmokyti, (vis dar) neturėjimas, – beje, jau daugiau negu 30 metų? Kas dėl to nukentės?
Taip, visiems akivaizdu, kad švietimo ministerija (žuvis pūsta nuo galvos) tiesiogiai atsakinga, už tai, kas vyksta. Dėl to kenčia ir pedagogai, kurie tiesiogiai yra priklausomi nuo ministerijos pučiamų „vėjų“. Kažin, ar kas paneigtų, kad per daugiau negu tris dešimtis Nepriklausomybės metų iš ten pučiantys vėjai vis keičia savo kryptį ir stiprumą?
Prisiminkime, kaip buvo įvestas šis egzaminas? Buvęs ministras, chirurgas, sveikatos universiteto profesorius, D. Pavalkis (2012-2015 metais ministru paskirtas apgailėtinai pagarsėjusios Darbo partijos, – dėmesio, rinkimai netrukus!), be jokios diskusijos, svarstymo, ar tam yra pasirengusi visa švietimo bendruomenė (mokytojai, vaikai, tėvai), sugalvojo ir kaip tarė, taip padarė, – matematikos egzaminas tapo privalomu stojant į bet kokią mokslo kryptį (išskyrus menus). Nieko nelaukdamas, atrodo, vasaros pradžioje pasirašė įsakymą ir išėjo daryti karjeros kitur, nuo 2018 m. tapo Kazachstano nacionalinio medicinos universiteto vienu iš vadovų. Kas dabar tai prisimena, ir ar jis prisiėmė, už tai kokią nors atsakomybę? Tiesą sakant, parodykit nors vieną švietimo ministrą, kuris pripažino klaidas už tokį chaosą švietimo sistemoje ar už kompulsinį užsispyrimą išardyti universitetus, ir už tai prisiėmė atsakomybę?
Dėl tokių sprendimų labiausiai nukenčia baigusieji mokyklą abiturientai, kai neretai žlunga jų viltis įgyti aukštąjį išsilavinimą, studijuojant nefinansuojamoje vietoje (juk nukentės pirmiausia, nepasiturinčių šeimų ar kai kurie iš rajonų kilusieji vaikai). Tėvai (kurie išgali) – ir vėl ieškos korepetitorių, o mokytojai bus kaltinami, kad ne taip, ne tiek ir ne ten nukreipė savo pastangas. Nesutinku su tais, kurie sako, kad jei neišlaikei matematikos, tai taip tau ir reikia – esi nevertas studijuoti universitete. Ar ne tikslingiau būtų universitetams užtikrinti tokią mokymosi kokybę, kad nepajėgiantys studijuoti, patys mestų studijas? Nors, sutinku, kad mažėjant studentų skaičiui, kažin kiek tai realiai įmanoma?
Nukentės ir pati valstybė – paskelbusi tiek nemokamų vietų universitetuose, kiek net negalės į jas pretenduoti dėl neišlaikyto matematikos egzamino. O idėja apie prestižinę mokytojo profesiją taps niekine, tiesiog pasityčiojimu iš mokytojo apskritai (beje, pačios švietimo ministerijos, seimo, bei vyriausybės atstovų „rankomis ir lūpomis“, nuolat kartojant, kokie netikę esami pedagogai, kokie kvaili studentai renkasi pedagogo profesiją, koks blogas pedagogų paruošimas, kaip reikia kuo skubiau išardyti universitetą ir pan.).
6. Kiek atsakingi tėvai – neretai besitikintys, kad į mokyklą išleisti vaikai (kaip automobiliai, kuriuos vežame taisyti), bus grąžinti jau „sutvarkyti“, išugdyti taip, kad turės ir žinių, ir taps atsakingais ir padoriais žmonėmis?
Jei taip nėra, tai kodėl? Juk mokesčius visi mokame? O jei dar yra galimybė mokytis privačioje mokykloje? Tėvų irgi visada buvo ir bus visokių. Kaip bebūtų gaila, išmintingų, turinčių ir psichologinių žinių, ir besidominčių vaikų ugdymu, rodančių „tikrą“ dėmesį ir mylinčių nesavanaudiška meile, įsiklausančių į vaiko poreikius ir kartu sugebančių nustatyti ribas, irgi ko gero, yra mažuma. Be abejonės, tėvai taip pat yra ta svarbi grandis, be kurios neįmanomas tinkamas vaiko ugdymas nei namuose, nei mokykloje. Taip pat ir gebėjimų ugdymo prasme. Todėl pokyčių iniciavimas reikalingas ir šioje srityje.
Galimi problemos sprendimai:
1. Tėvams, mokytojams ir vaikams nustoti bijoti ir netylėti, nes jau seniai visi suprantame ir kažkodėl bejėgiškai tylime, kad tokios programos, toks mokymasis, ir esama psichologinė atmosfera švietimo bendruomenėje negali tęstis ir būti toleruojama. Susitelkti turi visi –visų pirma, tie, kurie ir mokome, ir auginame vaikus.
2. Sprendimus apie švietimo politiką (programas, egzaminus, atostogas, asmenybės ugdymą ir kt.) turi priimti ne tik ministerijos darbuotojai – privalu, kad juose dalyvautų ir ugdymo specialistai, ir mokytojai, ir tėvai, o jei reikia – ir patys vaikai. Ir tai turėtų būti ne parodomieji susitikimai, o tikslinga, ilgalaikė veikla, kurios galutinis rezultatas turėtų būti trumpalaikio ir ilgalaikio tikslo suformulavimas, numatyti konkretūs žingsniai, kaip to bus siekiama ir kas pasiekta. Ir be abejo, nuolatinė „atskaitomybė“ (įvardijant, kas konkrečiai pasiekta), ne rečiau kaip kas metus.
Kiek tai įmanoma pasiekti, kai esame alergiški ir pavargę nuo planų ir nuleistų iš viršaus komandų ar nuolat suskumbančių išreikšti savo nuomonę „švietimo specialistų“ balsų (kurių nuomonė gal įdomi ir vertinga, tačiau nedaranti didesnės įtakos pokyčiams), sunku pasakyti. Tačiau nesusėdus prie vieno stalo ir nepriėmus konkrečių, – trumpalaikių ir ilgalaikių sprendimų, švietimo sistema ir toliau siūbuos, kaip audrose įstrigęs laivas, su „pykinamais“ (vemiančiais) jame keleiviais, kuriais šiuo atveju esame kiekvienas iš mūsų...
3. Atsakydama į iškeltą klausimą, kas yra atsakingas už tokį švietimo sistemos į(si)varymą į kampą, keliu prielaidą, kad kiekvienas iš mūsų – tylintys tėvai, mokytojai, visa švietimo bendruomenė. Tačiau, kai sakome, kad – visi, tai atrodo, kad niekas nėra atsakingas. Tad asmeninę atsakomybę, visų pirma turėtų prisiimti kiekvienas buvęs ministras ir jo pavaldiniai, dažnu atveju tik imitavę švietimo sistemos tobulinimą. O mes, mokytojai, tėvai, mokiniai – visi, kurie neišvengiamai esame tos sistemos dalis, nesijauskime bejėgiais tos sistemos įkaitais ir padarykime tai, kas nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, – tai, ką jaučiame galintys ir turintys padaryti.
Vis dėlto viliuosi ir tikiu, kad jauni žmonės, jaučiantys pašaukimą ir suprasdami, kad švietimo srityje yra tiek neišnaudotų galimybių keisti sistemą iš esmės, išdrįs pasirinkti mokytojo profesiją, ir po 5 ar dešimties metų, dalykai pradės keistis. Lieka tik paklausti ir atsakyti, ar dar nenukirtome šakos, ant kurios patys sėdime?
Doc. dr. Daiva Grakauskaitė-Karkockienė dirba Vytauto Didžiojo Universiteto Švietimo akademijoje (VDU ŠA)
