Šias eilutes parašiau rinkimų rytą, kai tenykštis rinkimų komitetas paskelbė, jog per išankstinį balsavimą jau yra balsavę 41,7 proc. rinkėjų. Visiems tapo aišku, kad šie balsai bus įskaityti, visiems tapo aišku, kad didžioji jų dalis bus užrašyta Aleksandrui Lukašenkai ir visiems tapo aišku, kad jis laimės. Vakare paaiškėjo, kad jam užrašė 80 procentų balsų. Minsko gatvėse prasidėjo protestai ir aš paprašiau DELFI redaktorių kol kas neskelbti šio rašinio, galvodamas, kad gal pagaliau diktatorius padarė lemtingą klaidą („užsirašyti“ triuškinamą pergalę kai visi žino, kad tikrai buvo ne taip!?), kad melui yra ribos ir kad gal esu laimingai neteisus vertindamas situaciją...
Gaila, bet atrodo, kad ne.
Autoritarinis mechanizmas veikia. Jis efektyvus, nes paprastas: užgrobimas – gąsdinimas – melas – sukčiavimas – nutildymas – saugumo iliuzija.
Kuo gąsdinama? Demokratija kaip chaosu.
Pabandysiu paaiškinti ir pradėsiu nuo Rusijos pavyzdžio, nes požiūris į demokratiją mūsų regione yra sąlygotas SSRS patirties, neatsiejamos nuo Rusijos istorijos, o Baltarusijos ir Rusijos naujausioji istorija yra paralelinė.
Vienintelis demokratijos laikotarpis Rusijos istorijoje buvo Boriso Jelcino valdymas. SSRS buvo ilgai ir efektyviai veikianti diktatūra (kai sakau „efektyviai“, turiu omeny techniškai). Ir štai Borisas Jelcinas ją išardė. Kas nutiko po to? Kai šiandien Rusijoje (ir Baltarusijoje, ir ne tik) kalbama apie Jelcino laikus, dažniausiai vartojamas žodis, kurį išgirsite, bus „chaosas“.
Įdomu, kad šį žodį vartoja ir save vadinantys demokratais, jis yra savotiškas ydingas Rusijos visuomenės konsensusas, prie kurio dar sugrįšiu. „Chaosas“ čia reiškia maždaug: socialinių ir teisinių garantijų praradimą. Diktatūrinė valstybė pasitraukia, į jos vietą stoja privati iniciatyva, kuri iš pradžių neretai pasireiškia per jėgą ir nusikalstamą veikimą. Tampa „akivaizdžiai blogiau“.
Toks etapas buvo ir Baltijos šalyse, daugelis mano amžiaus žmonių jį pamena, tačiau Baltijos šalys atsilaikė, gal dėl to, kad mes turėjome kad ir neilgą, tačiau demokratinę tarpukario patirtį, kurios atmintį pavyko išsaugoti. Rusija tuo tarpu tokios atminties neturėjo. Laisva iniciatyva ten visada buvo kriminalizuojama (kaip „Naujosios ekonominės politikos“ – NEP laikais) ir iki logiško laisvos iniciatyvos tęsinio – demokratijos nebuvo prieita. Apskritai pats žodis „demokratija“ sovietinėje buityje labai dažnai buvo vartojamas kaip kažkas priešinga „tvarkai“, žymėjo tarsi „neatsakingą“, „nerimtą“, „bailų“ veikimą. Buvo net pasakoma: „demokratijos siautėjimas“, o tai jau labai arti chaoso.
Kitaip sakant, reikšminga dalis sovietinių žmonių, indoktrinuotų ilgai ir efektyviai veikusios totalitarinės sistemos, demokratiją iš esmės tapatino su chaosu. Ir, kai po SSRS žlugimo demokratinis veikimas ėmė reikštis pirminėmis, gaivališkomis ir dėl to gana nesimpatiškomis formomis, sovietiniai žmonės mirtinai išsigando. Esu visiškai tikras, kad pvz. Stalino kultas yra paremtas kaip tik šia baime. Išsigandusių, beje, neskubėčiau kaltinti. Laikyčiau aksioma, kad bet kokia visuomenė bet kokiomis aplinkybėmis siekia vieno – ramybės. Bet kokia visuomenė pirmiausia yra ne teorinis konstruktas, ne „sistema“, o kasdienybė ir buities poreikiai. Todėl bet kokia visuomenė siekia aiškumo, nuspėjamumo, kuris suteikia kad ir iliuzinį, tačiau – saugumą. Dėl šių tikslų žmonės gali paaukoti labai daug. Kas pamena graudų ir man beviltišką pyktį keliantį Roberto Benigni filmą „La vita è bella“, mane supras. Net koncentracijos stovykloje žmogus instinktyviai kuria „normalumą“. Diktatoriai puikiai žino, kad mus reikia tik gerai išvarginti ir mes palūšime, nes nuolat gyventi kare ar revoliucijoje gali tik vienetai.
Taip pat, logiška manyti, kad kuo ilgiau visuomenė išbūna autokratijoje, tuo sunkiau jai transformuotis į demokratiją. Perfrazuojant seną airių boksininkų patarlę: „kuo stambesnis esi, tuo skaudžiau bus pargriūti“. Ilgą laiką kalėjus, laisvė gali sukelti adaptacijos šoką, nes reikalauja labai daug asmeninės atsakomybės, labai daug darbo su savimi ir nesuteikia jokių garantijų, kad bus kaip nori. Todėl, kai Borisas Jelcinas su kitais suardė SSRS ir prasidėjo chaotiškas privačios iniciatyvos veikimas, iš esmės visi visuomenės sluoksniai tam pasipriešino, įskaitant net tuos, kuriems ši situacija atnešė sėkmę, nes net jie nebuvo tikri dėl savo sėkmės tvarumo, t.y. kasdienybės ir ramybės. Tokie kūrė oligarchijas. Dar kai kurie savo sėkmės nesuprato (kaip nemaža dalis inteligentijos, turėjusios nerealių iliuzijų apie laisvę), o dar kiti – tiesiog atsisakė sėkmę pripažinti (nes norėjo gerovės be atsakomybės). Kai šiandien, Vladimiro Putino diktatūros laikais, skaitai ar klausaisi interviu su anuomet demokratais laikytais Rusijos žmonėmis – žurnalistais, politikais, menininkais – nustembi pajutęs, kad Jelcino epochą jie visi laiko chaosu ir – tuo pačiu – yra labai atsargūs vertindami Putino politiką. Turiu įtarimą, kad tai – nebūtinai iš baimės, o neretai dėl to, kad yra gilus įsitikinimas, kad a) Putinas kažkaip išgelbėjo nuo chaoso, b) Rusijai demokratija yra kažkaip „svetima“. Ir, pridursiu, nemenką vaidmenį vaidina visiškai suprantamas ir daugelio komentatorių per menkai įvertinamas piliečių noras didžiuotis savo šalimi, kokia ji bebūtų.
Baltarusija yra labai panašioje situacijoje.
Štai dėl ko pradžioje šio teksto, kalbėdamas apie Baltarusiją, taip dažnai vartojau žodį „visi“. Jis, žinoma, nėra tikslus, ir du Minsko didžėjai Uladz Sakalouski ir Kiril Galanau nėra vienintelės išimtys iš „visų“. Šiedu vaikinai partizaniniu būdu oficialaus renginio metu Minske paleido legendinio rusų demokratijos laikų muzikanto Viktoro Cojaus dainą „Permainų!“. Vaikinai gavo po dešimt parų arešto ir tikrai padrąsino tūkstančius kitų Baltarusijos piliečių sekmadienio naktį išeiti į gatves.
Tačiau TV siužete apie tą įvykį, žurnalistės intonacijose pirmiausia girdėjosi baimė. Viktoro Cojaus dainos žodžiais nusakyta giluminė, esminė, kultūrinė permainų baimė. Man regis, nepaisant dalies visuomenės aktyvumo, nepaisant euforijos, Baltarusijos, kaip visuomenės, dilema yra paprasta – ar „visi“ yra pasiruošę labai skausmingam laisvės šokui? Ar „visi“ pasiruošę perlaužti veikiančią Aleksandro Lukašenkos schemą: užgrobimas – gąsdinimas – melas – sukčiavimas – nutildymas – saugumo iliuzija? Lukašenka nuolat gąsdina „pirtimi iki pat Vladivostiko“ ir neramumais kitose šalyse. Simptomiškas demokratijos demonizavimas diktatoriaus stiliumi. Ir, jeigu ką, tai nakties po rinkimų įvykiai tik įrodo indoktrinuotai daugumai (tiems, kurie su uniformomis ir tiems, kurie liko namuose), kad diktatorius teisus: štai koks chaosas prasidės, matote? Norėjote demokratijos? Va ji jums: kruvina, nesaugi!
Kiek kartų Baltijos šalys girdėjo šitą pagiežą iš vergvaldžių ir jų vergų lūpų: patys norėjote!
Taip, norėjome. Ir dabar gyvename oriai, o ne iš kažkieno malonės.
Demokratiją labai lengva kritikuoti už beveik viską, kas ji yra. Dar daugiau: demokratija turi jau visiškai fundamentalią silpnybę: ji paremta ir tikėjimu. Taip, tikėjimu, kad ji egzistuoja. Man atrodo, kad tik šitas tikėjimas išsaugojo laisvę ir sukūrė demokratiją Baltijos šalyse. Tai – mūsų kultūros dalis. Jis leido iškęsti tikrai buvusį chaosą po SSRS žlugimo, tačiau nepasiduoti diktatūrų vilionėms. Ir taip, mes tebeturime to chaoso žaizdas savo politikoje, kultūroje, viešajame gyvenime. Tokias žaizdas turi ir Lenkija, jos vis atsiveria. Tačiau tikėjimas savo jėgomis, ginčo prasmingumu, asmenine atsakomybe ir žmogaus pagarba žmogui mus gelbsti. Ir dar – vis tik reikšminga dalis mūsų stengiasi nemeluoti patys ir sunkiai taikstosi su kitų melu.
Visas skirtumas Baltarusijos ateičiai priklausys nuo to, ar žmonės sugebės tą tikėjimą susikurti ir išsaugoti kol bus gąsdinantis chaosas, palaikomas vietos revanšistų ir kitos sėkmingai tą pačią schemą taikančios diktatūros?
Kitaip sakant, ar tiedu didžėjai yra patys tikrai ir iki galo pasiruošę permainoms ir kaip galime juos padrąsinti?
Diktatūrą ir demokratiją skiria praraja. Reikia sukaupti labai daug drąsos peršokti.
