Šią savo istoriją pasakoja man pažįstamas vyras. Nežinojau, kaip man reaguoti, nes tas jo pasakojimas lyg švytuoklė judėjo nuo tragiškumo iki farso. Ne dažnas geba juoktis pats iš savęs ir savo sunkios padėties. Jis tęsia: „Tačiau, tas „nepergyvenk dėl menkniekių“ kažkaip makabriškai nuskambėjo. Kas man beliko? Pasiūliau pasimylėti vardan ramybės. Kai buvau joje, staiga dilgtelėjo mintis: nieko nėra nežmoniškiau, kai apsikabinęs tave mylinčią antrą pusę pajunti, kad jos meilė turi ribas ir dar gyvas būdamas tu miršti ne nuo vėžio, bet vienišumo. Nenumaldomai suvoki, kad tavo vedybinis gyvenimas buvo neprofesionalus teatras, nes tavo antra pusė niekada nemokėjo įtikinamai vaidinti iki galo. Ir tą tiesos akimirką, apie kurios pasirodymą t