Nusijuokiau. Kokios nesąmonės... Bet po kurio laiko susimąsčiau: „O gal tai – tiesa?“ Juk kartais gatvėje, apimta kažkokios tamsios minties netikėtai žvilgteliu priešaky manęs žmogui į nugarą. Jis staiga užkliūva už kažko. Ir stačia galva griūva į žemę.
Hm...
XXX
Iš tikrųjų istorija ne apie mano galias, sugebėjimą, kaip sakė čigonė „kiaurai permatyti“, ar skaitant anonimo eilutes identifikuoti jų autorių. Ne.
Istoriją apie mano – Druskininkų I-osios vidurinės mokyklos penktokės naivumą, tikėjimą draugyste, pasitikėjimą, atvirumą. Ir kiek man šie bruožai vaikystėje pridarė nemalonumų.
Mokykloje troškau draugės, kuriai galiu iki širdies gelmių atverti save, pasipasakoti mane jaudinančius sapnus, nerimą, perskaityti jaudinančius romanų puslapius, meilės istorijas. Kitaip tariant, įsileisti draugę į tolimiausias sielos kerteles.
Viena mano draugių, klausydamasi mano neįprastų įžvalgų, neretai nusistebėdavo: „Kokia tu, Jurga, negudri“. Perskaičiusi mano pirmąją knygą mokykloje ranka perrašytą net trimis egzemplioriais kone išsižadėjo manęs. Kai knygą iš kuprinės nugvelbė smalsūs klasės berniukai ir perskaitę paprašė draugę knygą perduoti man, ji išdidžiai atšovė: „Juk parašiau ne aš. Patys ir perduokite...“ Supratau, mano draugė gėdijosi manęs.
Tais laikais tėvai savo atžalų į mokyklą nevežiodavo automobiliais, kaip dabar, nes paprasčiausiai automobilių nebūdavo. Vaikai būriais eidavo į mokyklą ir tai būdavo žaviausios vaikystės akimirkos. Visą Čiurlionio gatvę eiti iki tuometinės Druskininkų I-osios vidurinės mokyklos kartu su drauge buvo romano vertas dalykas.
Su nerimu ir didžiausiu džiaugsmu laukdavau minutės, kai į duris pirmojo aukšto bute pasibels mano ketvirtojo aukšto kaimynė, su kuria buvome itin artimos draugės nuo namo daugiabučio pastatymo dienos. Kartu daugiau kaip dešimtmetį žaisdavome lauke, pasakojome viena kitai paslaptis. Skirtumas tarp mūsų su Roma buvo tik vieneri metai. Man atrodė, kad ji gerbia mane, neblogai supranta.
Bet buvau, matyt, liguistai pavydi. Karts nuo karto mano draugė Roma jau neužsukdavo pas mane, o vėliau matydavau ją su mokykline uniforma laibakoję, plonutę, su kasytėmis, jau išsukančią iš kiemo į Čiurlionio gatvę kartu su kita drauge, vardu Regina. Reginos namas buvo greta Druskonio ežero, tad draugės susitikdavo prie mano laiptinės durų. Buvau liguistai prisirišusi. Matydama tolstančias gatvėje drauges jausdavausi įskaudinta.
Kaip mano šviesios atminties šuo šarpėjus Romeo, kuris taip liguistai mylėjo savo šeimininkę Barborą, jog, išvydęs mūsų namuose jo konkurentes – Barboros drauges – griebdavo už rankos. Matyt, jo galva, šeimininkė priklausė tik jam.
Galbūt...
Galbūt nepastebėjau kažkokių man rodomų ženklų. Nepamenu. Susitikinėjome su Roma po pamokų, žaisdavome viena kitos namuose.
Bet vieną dieną pašto dėžutėje išvydau stropiai supakuotą laišką. Dėkui Dievui, buvau tąkart namuose viena, kai laišką atplėšiau. Man nepažįstama rašysena perskaičiau per visą puslapį sudėliotas eilutes. Skaičiau dar ir dar kartą. Kažkas rašė apie mane ir mano draugę Romą.
Kadangi Romą laikiau artima savo drauge, gerai pažinojau jos puikius tėvus, gerbiamus žmones mūsų mieste ir daugiabutyje, kokį dešimt kartų perskaičiau laišką netikėdama, kad jis gali būti kažkuo susijęs su mano drauge.
Anonimas kreipėsi į mane šaltakraujiškai išaiškindamas, jog jei neatstosiu nuo ketvirtojo aukšto bičiulės Romos, man bus praskelta plyta galva. Laiško anonimas detalizavo, jog... net nesuprasiu, kada tai atsitiks, nes iš statybų, kurių aplink mūsų namus tuomet buvo daugybė, raudona plyta atskris tada, kai aš net nepastebėsiu. Ir nesuprasiu iš kurio namo kampo kažkas ją į mane paleido. Laiškas buvo ilgas, ir daugelio kitų detalių šiandien neprisimenu.
Eilučių anonimas – autorius arba autorė, neabejoju, šiandien, greičiausiai, yra tapusi garsia novelių apie nuoširdumą rašytoja, nes talento išreikšti emocijas laiške tikrai netrūko. Mano snukis turėjo būti „sudaužytas iki kraujų taip, kad neatpažinsiu savęs veidrodyje“. Bet ne, net į veidrodį aš negalėsianti pasižiūrėti, nes man bus spėta išdurti akis. Kad likčiau akla visam gyvenimui.
Neretai lankomės su mūsų lietuviais gastronominiais keliautojais šalia Neapolio esančioje Iskia saloje, kurioje įkurtas kankinimo įrankių muziejus. Jame žvelgdama į įvairiausius kaulų laužymo įrankius, intymių kūno vietų lėtus žalojimus, kažkodėl kaskart pagalvoju apie tų dienų laiško autorę. O gal autores. Jos galėtų neblogai papildyti kankinimo įrankių muziejuje kolekciją – tokia plati buvo druskininkiečių fantazija.
Kartais imu apgailestauti, kad to laiško negaliu atspausdinti šiandien mano mieliems anonimams – ienėms, aitėms, ūnams, auskams. Galbūt vieną dieną mane suimtų noras jau ne druskininkiečiams, o po plačiąją Lietuvą išsiskirsčiusiems mano draugės vaikams, o gal ir anūkams dviejų mano mokyklos bičiulių – druskininkiečių laišką garsiai perskaityti kokio nors mano gastronominio renginio metu. Tiesiai į mikrofoną.
Mano bičiulės, neabejoju, šiandien yra jau rimtos karjeros pasiekusios mano bendraamžės, gerbiamos savo kolektyvų – parduotuvių, Spa centrų, restoranų vadovės. Gerbiamos savo bendradarbių, anūkų.
Tas incidentas man padėjo suprasti, kad pasaulį valdo kažkokia aukštesnė jėga. Nes vieną dieną Roma ir Regina – dvi paslaptingosios anoniminio laiško autorės nudelbusios akis pasibeldė į mano buto duris. Kone liedamos graudžias ašaras maldavo atleidimo. Kažkodėl tąkart nejaučiau joms neapykantos, nei džiaugsmo, kad yra demaskuotos ir pažemintos. Aš stovėjau lyg koks Šventasis Petras, turintis jas praleisti pro pragaro ar rojaus vartus, ir tylėjau. Bet per slenkstį į namus daugiau nebeįsileidau.
Turėjau jausti vendettos džiaugsmą? Juk identifikavau laiško pirates. Juk jau tada buvau burtininkė, kiaurai matanti ragana, kaip sakė mano tetulės pažįstama Kauno čigonė. Bet kam... Ne mano tai darbas.
Demaskuoti tuometinio laiško eilučių anonimes man padėjo viena garsi Druskininkų mokytoja – lituanistė, tiesa, nusižengusi mokytojos etikai ir sutikusi atversti Reginos sąsiuvinio rašinį, ir palyginti su laiško autoriaus kaligrafija. Perskaičiusi laišką mokytoja liko labiau priblokšta nei aš. Kažkodėl net neklausdama manęs, ką gi tu tokio baisaus, Jurga, turėjai toms dviem mergaitėms padaryti, kad pažadintumei jose tokį gyvulišką pradą? (atsiprašau visų gyvulių). Ne, mokytoja manęs nieko neklausė. Pažadėjusi dviem mažosioms druskininkietėms nepranešti jų tėvams, jei ateisiančios manęs atsiprašyti, ji pasiliko laišką sau.
Ką turėjau tądien pirmojo laiptinės aukšto tarpduryje dviem mano bendraamžėms pasakyti? Nusibodusį moralą – kad yla visada išlenda iš maišo? Arba, kad viską į vietas sustato aukštesnė jėga. Tereikia truputį palaukti.
Neabejoju, jos neretai šias tiesas dėstė auklėdamos savo dukras, anūkus. Atgailaudamos... Supratusios, jog suklydo. Tik todėl šiandien mano rašinyje nėra jų pavardžių. Juk jos atsiprašė.
Kiek žinau, mano bičiulė net savo dukrą pavadino vardu Jurga.
J. J.
