Susidūrę su nežinomybe, dar nepažinto priešo bijojome labiau. Dabar jis mūsų taip baisiai nebegąsdina. Esu tikra, kad psichikos sveikatos specialistai džiaugiasi dabartine mūsų reakcija – ji gerokai sveikesnė kiekvieno mūsų nuotaikai ir sveikatai.
Vis dėlto, aplink vis dažniau girdžiu įsitikinusius, kad artėjant rinkimams vėl įsibaiminsime. Greičiausiai ne todėl, kad situacija dramatiškai pasikeis. Labiau dėl to, kad šiuo metu valdžioje esantys žmonės nepraleis progos ir vėl kelioms valandoms kasdien pasirodyti nacionalinio transliuotojo ir kitų žiniasklaidos priemonių eteryje. Gal vėl pasistengs apsivilkti kokias uniformas – su jomis lengviau iš kalbėtojo virsti gelbėtoju, ar ne?
Matyt, jau galima teigti, kad stovėdami nuotolinėse spaudos konferencijose prie tribūnėlės mūsų valdžios žmonės ne sykį atvirai melavo. Juk „visko turime, visko pakanka“ jau pasirodė nesanti teisinga frazė apibrėžti praėjusiai situacijai? Jei dar negalima sakyti, kad „melavo“, lieku prie nuo visko saugančio „galimai teigė netiesą“. Vis dėlto, jų reitingams ir įvaizdžiui žmonių akyse tos konferencijos ir didelis visuomenės dėmesys, net jei ne visada teigiamas, nenuginčijamai padėjo.
Artėjant rinkimams, kai visos priemonės, kaip meilėje ir kare, pasidaro geros, kai kiekvienas pasirodymas viešumoje tampa kampanijos dalimi, galimybę vėl vaidentis kiekvienam įsijungusiam televiziją ar atsivertusiam naujienų portalą, praleisti būtų nedovanotina. Ir nėra čia ko smerkti ar raukytis – biznis, nieko asmeniško, o dar ir patirtis rodo, kad tik į naudą.
Ir čia susiduriame su dviguba problema. Antroji jos pusė pasimato trumpam palikus politiką nuošalyje. Įsikalbėdami ir įsitikinę, kad konkrečių veiksmų valstybės vadovai (išskyrus gal tą, kuris, prisireikus konkrečių veiksmų, kažkur vis dingsta) imsis tik tada, kai jiems tai bus naudinga, galime nepakankamai įvertinti dėl jau tokios įprastos pandemijos kylančias rizikas.
Medikų, epidemiologų ir kitų, kurių nuomone pasitikėti ir ją išgirsti verta, įspėjimai laikytis atstumo, higienos, dėvėti kaukes ir raginimai šiemet kaip niekada plačiai skiepytis nuo simptomais koronavirusą primenančio gripo, aidi vis garsiau. Pasaulis ne tik nesusitvarkė su šita pandemija – ji tik stiprėja, o skaičiai – auga.
Prisipažinkite, kas jau lankotės pas rizikos grupėje esančius artimuosius? O gal kas nors, žinodami, kad naujų atvejų lėtai, bet užtikrintai daugėja, vėl pasisiūlėte nupirkti vyresnio amžiaus kaimynui maisto? Kas vėl sugrįžote į žinojimą, kad reikia įprastas kasdienybės akimirkas vėl keisti į įprastas karantinines?
Įlindę į šiltą savo kiautą galime bandyti apsimesti, kad skaičiai pasaulyje mūsų neliečia, bet iš tiesų ir patys sėdime ant įkaitusių žarijų, kurios bet kurią sekundę gali ir vėl įsižiebti. Geriau pasvarsčius – gal jau ir žiebiasi.
Jei šiandien apklaustumėte žmones, ar jiems atrodytų teisingas sprendimas ir vėl paskelbti griežtą karantiną, matyt, dauguma tam prieštarautų. Didelė dalis ir tų, kurie prieš keletą mėnesių paskelbtą karantiną priėmė kaip savalaikę ir reikalingą priemonę.
Atspėti tokios reakcijos priežastis – lengva. Net paprasčiausias geras oras dažnai leidžia pažiūrėti į problemas ir pavojus kitomis akimis. Tuo pačiu: puikios emocijos, mėginant suspėti pasidžiaugti geru oru gamtoje, gal net kur išskristi ar bent aplankyti lietuvišką pajūrį. Ne mažiau – ir mano jau minėtas pripratimas prie situacijos.
„Habituation“ – psichologijos terminas, aiškinantis, kad ilgainiui, susidurdami su tuo pačiu stimulu, savo reakciją į jį sumažinsime. Lietuviškai tai galime pavadinti paprastai: „šuo ir kariamas pripranta.“
Dar paprastesnis pavyzdys: jei susimušėte pirštą – keikiatės. Jei jį susimušite kasdien – pradėsite tai laikyti natūralia kasdienybės dalimi. O jei kažkada pakeliui dar susilaužysite koją, kitą sykį susimušę pirštą jau džiaugsitės, kad bent koja nelūžo. Pyktį dėl nepažįstamo vienkartinio stimulo pakeis džiaugsmas ta pačia, anksčiau liūdesį ir skausmą kėlusia situacija, nes jau išgyvenote ir sudėtingesnę.
Dabar mūsų mažieji piršteliai vėl smagiai daužomi į pakeliui pasitaikančius kampus, bet į tai reaguojame ramiai: matėm ir blogiau.
Nemažai prisideda ir tai, kokios naujienos mus supa. Į portalų puslapius vėl grįžo įžymybių tuoktuvės, skyrybos ir naujienos apie šeimos pagausėjimus. Skambiau nušviečiamos tragiškos naujienos apie nelaimes keliuose, nei susirgimai ar mirtys nuo koronaviruso. Svarbesniais tampa tie, kurie šiuo metu turi atlaikyti visuomenės ir teisėsaugos spaudimą dėl savo darbų krizės akivaizdoje, nei tie, kurie vis dar susiduria su pačia krize.
Dievaži, net ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas iškeliavo atostogų, taip aiškiai parodydamas, kad situacija tikrai nėra kritinė ir bijoti nėra ko. Dėl vaizdo, žinoma, saugokitės, laikykitės atstumų, vėl užsidėkite kaukes uždarose viešose erdvėse, bet bijoti tikrai nėra ko?
Jokiais būdais nesakau, kad griežtą karantiną reikia sugrąžinti. Nors laikau kumščius, kad to neprireiktų, mano nuomonė, kaip ir anksčiau, yra absoliučiai nesvarbi ir nereikšminga – vis dar neturiu jokio medicininio išsilavinimo, kurio duotomis žiniomis galėčiau ją grįsti.
Vis dėlto, esu įsitikinusi, kad bent jau sąmoninga visuomenės dalis privalo į situaciją žiūrėti rimtai. Higienos įpročiai, kaukės, socialinis atstumas prekybos centruose, kur ir vėl norma pasidarė kvėpuoti per petį pirmiau eilėje laukiančiam žmogui, – visa tai privalo išlikti įrėžta mūsų galvose jei ne visam laikui, tai bent tol, kol pasaulis dega raudonomis zonomis.
Juk kol kas iš mūsų prašoma tokių mažmožių: dėvėti kaukes uždarose viešose vietose ir plauti rankas. Pastarąjį reikalavimą, beveik garantuoju, girdėjome dar nuo vaikystės. Džiaugiamės renginiais, kelionėmis (ne tik) po Lietuvą, būriuojamės grupelėmis, prie stalo lauko kavinėje sėdime su tiek artimųjų, kiek tą vakarą pasikvietėme – nejau taip greitai pamiršome, kaip to kurį laiką trūko?
Ir vis tiek atsiranda budulių, kuriems žiauriai smagu ir kieta pasifilmuoti savo sveiku protu nepagrįstą protestą, su kuriuo tenka dorotis vargšams parduotuvės darbuotojams. Gal net dalis jūsų pasijuokė iš bandymo į parduotuvę patekti su karnavaline kauke: „techniškai juk kaukė.“ O dabar juk net ne karantinas. Imi žmogus ir suabejoji, kad su masėmis kalbėtis tinka logika ir argumentai. Kai kurie gal iš tiesų be griežtų žodžių, baudų ir rimbų nesugeba net dantų ryte išsivalyti, ką jau kalbėti apie kažkiek sudėtingesnius procesus?
Net jei griežtesnių karantino priemonių įvedimas sutaps su artėjančiais rinkimais, rinkimine kampanija ar kitais politikams svarbiais momentais, verta įjungti kritinį mąstymą į abi puses. Nepamirškime ir toliau sekti autoritetais dėl žinių, ne dėl povyzos tapusių žmonių, klausytis, ką kalba medikai ir epidemiologai. Net jei jų žodžiai sutaps su jūsų nemėgiamų politikų, gal neverta spjauti į pavojų vien iš principo?
Tuo pačiu pasistenkime realiai vertinti situaciją ir nesudievinti tų, kuriems (kaip tyčia) pasitaikys ir vėl pasirodyti ekranuose. O gal ir sudievinti – velnias žino, gal šį kartą užsidėję uniformas jie pradės ir veikti pagal jas įprasminančias vertybes. Svarbu, kad tiesa netaptų kažkada Arvydo Vidžiūno pasakyta frazė: „rodyk karvę per televiziją kasdien ir ją tikrai išrinks.“ Juk mes protingesni, ar ne?
