Taip, aš rizikavau savo gyvybe ir skridau lėktuvu pasižiūrėti, kas vyksta kažkada didingos šalies griuvėsiuose. Tokios nelaimių krūvos negalėtų atlaikyti normali šalis. Lėktuve iš Vilniaus į Angliją buvo užimta tik ketvirtadalis vietų. Ir tie gyvieji, kurie skrido, neramiai žvalgėsi pro iliuminatorius ar pasitiks mus Sautendas ant Jūros rūkstančiais griuvėsiais. Aišku, tik anglai gali pavadinti oro uostą Sautendu ant Jūros. Britiškas humoras. Leidomės į mažutį oro uostą, bet ne jūroje, o visai sausoje sausumoje. Žmonės, drąsiai lipkite ir į tuos lėktuvus, kurie leidžiasi į Sautendo ant Jūros oro uostą.
Kai nusileidome ant žemės buvo vėlyvas vakaras, bet keliuose zujo lengvieji automobiliai ir daugybė sunkvežimių. Štai – mes nustatėme vienu ypu – ekonomika dar gyva. Pulsuoja. Bet su vietiniu lietuviu pradėjome kalbą nuo pačių pradžių: kaip jums baisusis ir siaubingasis Brexitas. Britlietuvis pasibaisėjo mūsų tamsumu – visi jau užmiršo Brexitą. Sutarties su ES nėra ir nebus greitai. Bet jau menkai kam rūpi tie seni įvykiai. Buvo tokia ES kažkada, bet atskira sala ir lieka atskira sala. Po Brexito į salą atidundėjo baisesni įvykiai: Megxitas, Boriso Džonsono valdymas, epidemija. Ir Borisas Džonsonas aiškiai nesusitvarkė su epidemija. Turi konservatoriai dabar finansų ministrą Rišį Sunaką, tai tas atrodo bus naujoji konservatorių politinė žvaigždė. Aišku jei Borisas Džonsonas ko nors neiškrės.
Tas gali…
Kaip tik prieš mums atvykstant Anglijoje buvo atidarytos parduotuvės ir pabai. Britai drausmingai parduotuvėse dėvėjo veido kaukes, dezinfekavo rankas ir kiek mes matėme buvo pasiilgę šopingo ir kitų paprastų viešų buržuazinių malonumų.
Paštininkas Saimonas, tikras žemutinio visuomenės sluoksnio britas, kas jau reta kai kuriuose Anglijos rajonuose, mūsų laikino namo kaimynas, kaip tik buvo gyvas pokarantininių permainų pavyzdys. Mažutis ir sausutis nuo vaikščiojimo su laiškais Saimonas turėjo didžiulę žmoną ir septynis vaikus. Na, gal šešis ar penkis. Mums nepavyko suskaičiuoti. Jie lakstė, keitėsi vietomis, rėkavo ir kažkaip nepatogu skaičiuoti gyvus anglus. Ne vergvaldiški laikai galų gale. Tiesiog jo vaikų buvo daug, ir jos vaikų buvo daug, ir jie susipažino pabe, ir susikraustė visi į vieną namą.
Nes šeimos aistra vienintelė – pabas. O per karantiną pabai buvo uždaryti.
Keturis mėnesius Saimonas ir jo žmona tupėjo namie. Be pabo. Aišku alų užsisakinėjo dėžėmis. Dėžėmis gėrė. Bet namie, ne pabe, siurbčiojant alų Saimonui po truputį važiavo stogas. Pavasaris Anglijoje buvo kaip reta karštas ir Saimonas, nes susitaupė baisiai daug pinigų nevažinėjant kasdien į pabą, nusipirko lazy spa, tokią lauko džiakuzi. Ta džiakuzi pasinaudojo gal porą kartų, pirmą kartą vos neišnuodijo savo šešių vaikų ir aplinkinių namų gyventojų dezinfekcinio chloro debesimi. Saimono planas buvo įvilioti kaimynę gražios figūros savininkę lietuvę į tą džiakuzi. Mažutis Saimonas kelis kartus palypėjęs ant kėdutės kvietė per tvorą kaimynus lietuvius į savo džiakuzi. Bet lietuvė piktybiškai neleido savo vyrui susigundyti Saimono kvietimu. Ir taip jis ją nužiūrinėja per tvorą, dar jinai eis pas jį į tą džiakuzi išsirengti.
Didysis mažojo Saimono planas žlugo. Mes nežinome ką dar būtų sumąstęs Saimonas, bet Borisas leido atidaryti pabus ir visi Saimono pinigai pradėjo tekėti įprasta vaga – taksi apie penktą-šeštą valandą į pabą, pabe iki devintos-dešimtos ir taksi atgal. Gal tik vieną dieną per savaitę Saimonas su žmona nevažiuoja. Nes gal jų pabe tą dieną sanitarinė diena? Bet šiaip tie britų pabai visi prilaiko lengvą dvokutį, tai gal sanitarinių ir nebūna. Lengvas nehigieniškas kvapas ir bendras patalpų dulkėtumas tik pabrėžia pabo senumą bei tradicingumą ir yra pabo esmė.
Bet pabaikime Saimono istoriją. Klastingi lietuviai dabar atidžiai stebi kaip Saimonas nesimaudo džiakuzi. Anglas ir jo žmona, atvėrus pabų duris, visiškai nesidomi tuo higienos įrenginiu. Lietuviai pirks iš Saimono džiakuzi už pusę kainos. Toks jų velniškas planas.
Tai kaip vadinti britams tokius žmones? Aišku tradiciškai – fucking immigrants. Gražiosios figūros savininkė lietuvė taip ir lieka už tvoros, pinigai džiakuzi paleisti vėjais, o ne per kepenis. O lietuvės vyras jau kalbina Saimoną per tvorą apie džiakuzi naudojimą ir kaip reikia valyti ir kiek kainuotų, jei jau Saimonui nereikia...Imigrantai. Sugriovė Angliją. Saimonas dar neparduoda džiakuzi. Britas atkaklusis. Yra Anglijoje gerų veikėjų – vienas toks dirbo kartu su lietuviais fabrike ir kartą sąžiningai pasakė – negaliu aš su jumis kartu dirbti. Negaliu jūsų – imigrantų – pakęsti. Ir išėjo iš fabriko. Lietuviai išeinančio paklausė:
– O tai kur tu dabar dirbsi?
– Taksi vairuosiu, – išdidžiai atrėžė britas.
– O imigrantus veši? – nachališkai pasitikslino lietuviai.
– Ne, – atrėžė išdidusis britas.
Lietuviai ilgai juokėsi iš taksisto verslo plano. Šiaip daug anglų suvokia imigrantų naudą ekonomikai. Bet yra kaip yra.
Po karantino duris atvėrė ir kai kurios kultūrinės įstaigos. Muziejai, dvarai, pilys. Neišgyveno Piterbore tokia šauni įstaiga kaip šunų lenktynių stadionas. Labai originali britiška atrakcija buvo. Dvarai ir pilys, kurie stovi nuo Vilhelmo Užkariautojo laikų, tai yra devynis šimtus metų, atsidarė. Kas jiems. Štai nuvažiavome į Rockinghamo pilį. Graži, tvirta, dalis pilies vartų kėpso nuo normanų laikų kaip dera padoriai monarchijai. Pilies savininkų automobilių aikštelėje mašinytės pabrėžtinai kuklios, golfukai, visai ne bentliai. Prakeikti demokratijos žaidimai. Ir pačių savininkų anūkai, kaip mums pasirodė, lakstė sode aplink lankytojus su Pietų Afrikos regbio rinktinės marškinėliais. Atseit mes paprasti, su liaudimi, bet kaip pastebėjo mūsų kompanijos šopingo asės – geros kokybės, iš labai brangių parduotuvių tie paprasti pilėnų drabužėliai. Ir anūkėlių mamytė visai nieko. Ne iš tų anglų aristokratų paveldimų arkliškų veidų serijos.
Mes vaikščiojome po Rockinghamo pilies sodą. Rožynai, gėlynai. Pilies sode auginama didinga Dramblių gyvatvorė (Elephant hedge). Krūmai kaip krūmai, įdomiai dailiai iškarpyti. Tik vienas faktas: jie šiame pilies sode karpomi ir auginami keturis šimtus metų. 400 metų! Dar Jungtinių Amerikos valstijų nebuvo, o pilies sodininkai karpė gyvatvorę. O sodininkai profesionalūs, aš kaip sodininkas mėgėjas patvirtinu, gėlynai priderintų spalvų, suderintų augalų, sodininkavimo paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. Kaip pilis – tik iš savų rankų į savas rankas. Per keturis šimtus metų pasikeitė trylika savininkų bei sodininkų kartų.
O ji tebestovi dar vis.
Prisimindamas tą Dramblių gyvatvorę aš jums galiu pasakyti, kas atsitiks su Anglija po Brexito, Megxito ir epidemijų. Pilys stovės, gyvatvorės augs, Anglija netgi liks, jei ir iširs Didžioji Britanija (tai yra jei Škotija sugalvos pabėgti iš sąjungos). Liks sodininkai ir pilių savininkai. Su šita sala bus viskas bus gerai. Duok Dieve mums tokių gyvatvorių, kurios augtų ir būtų kruopščiai karpomos 400 metų.
Anglai laikosi mandagumo taisyklių. Ir karantino taisyklės, kaukės, socialinio atstumo laikymasis viešose vietose, parduotuvėse, kaip mes patys matėme, yra palaikomas visų visuomenės sluoksnių ir visų rasių anglų. Kaip premjeras pasakys, taip ir bus. Net iš Amerikos atsėlinusi „Black lives matters“ Piterbore vyko ramiai, lyg mitinguotojai būtų nusėdusiomis batareikomis. Susėdę mitinguotojai ant grindinio vėsiai plojo užkimusiam oratoriui Piterboro centrinėje aikštėje, o žmonės juos mandagiai apeidinėjo. Išsikvėpė ir tie audringi protestai.
Piterborą paminėjau ne kartą. Nes mes nėrėme į patį britiškųjų tyrimų dugną. Tai ne prašmatnusis Londonas ar mokslingasis Kembridžas. Ne. Piterboras du metus iš eilės oficialiai išvadintas blogiausiu Anglijos miestu. Šį nelaimingą miestą anglai visais laikais bandė apgyvendinti keisčiausiais būdais. XX amžiaus viduryje iš Londono kėlė žmones į socialinius būstus Piterbore. Po to buvo didelė portugalų imigracijos banga. Po to lenkų jūra, lietuvių upė, dabar bulgarai ir rumunai. Mieste yra keturi lietuviški restoranai, tik ketvirtojo pavadinimas keistokas – „Sankt Peterburgas“...O kur dar penkios ar šešios mečetės ir dešimt procentų musulmonų mieste. Ir Piterboras gyvas. Vis dar. Kai kas mieste juokiasi, kad Piterbore musulmonų teroro aktų tikrai niekada nebus, nes tai jų miestas. Ir nieko, vis dar galima mieste slankioti ir kitaip tenkinti savo turistinius polinkius. Tiesa, kiek prakutę mūsų namo savininkai lietuviai jau išsikėlė gyventi į priemiestį, į savo namą. Miesto centre paliko garsųjį imigrantų Linkoln Roadą, kur ketvirtadienį naktį šlaistosi prie bankomatų papiktinti lietuviai su lenkais, ir, vos gavę savaitinius atlyginimus, iškart juos aktyviai prageria.
Kiek nuraudęs mūsų lietuvis prisipažino: nebuvo Linkoln Roade jau šimtą metų. Ko ten ieškoti? Peilio dūrio? Būna iki šiol nesmagių įvykių su lietuviais Piterbore. Patys pasidursto, arba juos nužudo. Štai mūsų šeimininko buvęs kolega Brežnevas nužudė savo sugyventinę lietuvę. Vyras kaip vyras, kartu dirbo fabrike. Dvi problemos su juo buvo: nenormalus vardas Brežnevas ir, kad juodaodis, bet gyveno su lietuve. Išgėręs, tiesa, durnas pasidarydavo. Taip ir tą kartą kažkas tarp jų atsitiko. Jis nužudė savo moterį, o suvokęs ką pridirbo ir pats nusižudė.
Tačiau baikime optimistiškai, net ir blogiausiame Anglijos mieste Piterbore yra malonūs priemiesčiai, yra kur persikraustyti prakutusiam lietuviui. Arba aišku grįžti į Lietuvą. Arba nusipirkti namą pačio blogiausio miesto Anglijoje priemiesčio rajone Orton Brimbles už 700000 svarų. Bet jei mes važiavome ištirti Anglijos – tai Anglija dar yra. Nieko baisaus jai nenutiko. Ten visko atsitinka, ten dabar serga ir miršta žmonės, bet mes visi išgyvensime. Daugiau optimizmo, ponai!
