Dar esama tokių golgotų?.. Ar tokia yra dalies Lietuvos moterų (ir vyrų) kasdienybė? Nė už ką nepatikėčiau, jei su tuo nesusidurčiau gyvai, kaip sakoma. Be to, esu pakankamai prisiklausiusi panašių istorijų. Nauja tik religinis akcentas. Štai ir dabar prieš mane sėdi vyras ir žmona. Jie, kaip matote, dalijasi su manimi net savo santuokinio guolio vaizdeliais. Paklausiau, kodėl su manimi, juk nesu psichologė, studijavau kultūros ir socialinę antropologiją bei žurnalistiką. Ir nesu kunigė. Nusišypsojęs vyras atsakė, kad kaip tik todėl, kad neprivalau kalbėti „iš rašto“, jie ir nori su manimi bendrauti. (Regis lietuviai nežmoniškai bijo psichologų, o kai kas ir kunigų).
Pašnekovas paaiškino, kad jau pora metų abu jaučiasi svetimi vienas kitam, bet skirtis nesiryžta. Tiek investuota į vienas kitą, į šeimą, trys vaikai, bendras draugų ratas, užgyventa nemažai turto. Kai dar sovietmečiu apsivedė, buvo apsvaigę nuo nepatirtų jausmų – artumas, seksualiniai malonumai džiugino, problemų tarsi nebuvo. Deja, bėgant metams, kasdienybė ir rutina ištrynė viską, kas gražiausia. Prieita iki to, kad, anot moters, jie net britkinasi – šlykštisi kvapais, vienas kito kūnais, kritikuoja išvaizdą, demonstruodami neapykantą laido kandžias pastabas. Nepaisant to, jie vis dėlto negyvena celibate. Jie vienas kitam yra ištikimi.
Kaip tai įmanoma!? – net pašokau iš vietos išgirdusi tokį absurdą. Tie nelaimėliai teisindamiesi vapėjo kažką apie norą laikytis ištikimybės priesakų, neišsidraskyti, neieškoti kitų partnerių dėl ligų grėsmės. Bendrą judviejų siekį išsaugoti šeimą tol, kol jauniausia dukra paliks namus. Be to, jie abu esą praktikuojantys katalikai.
Daugiau klausytis nebegaliu, man koktu, – šviesiai tiesiai išrėžiau tiems dviem mazochistams. Psichologas jiems to nepasakytų, o koks visai nušokęs nuo proto kunigas gal juos net pagirtų, kas žino. Bet aš nevyniojau žodžių į vytą: esate beviltiški lūzeriai, be jokių prošvaisčių artimiausioje perspektyvoje. Visus sprendimus jau padarėte patys, net terminai tiksliai numatyti – iki dukra išvažiuos iš namų į užsienius studijuoti. Kadangi dabar pagrandukei tik 12 metų, išeina, kad jūsų psichodelika tęsis dar septynerius metus. Savanoriška. Tiek laiko gyvensite mirę.
Bet pati didžiausia niekšybė – dangstytis Šventraščiu. Savo dvasios menkystę pateisinti, atseit, „doro kataliko prievolėmis“ ir klaidingai suprantamais Biblijos priesakais. Tarsi Santuokos sakramentas duotų teisę prievartauti vienas kitą, suteikti dvasinį ir fizinį skausmą, skatintų gyventi nuolatinėje kančioje ir versti vaikus visa tai jausti ir matyti, toje neapykantoje, pragare gyventi.
Tikrai nereikia baigti teologijos mokslų, kad sužinotum, ką Šventas raštas sako apie šeimą ir meilę. Užtenka užmesti akį į tekstus:
Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta.
Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai,
nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa.
Šių dviejų nesusipratėlių papasakota šeimyninė istorija – ne kas kita, kaip šlykščios veidmainystės ir jos pasekoje atsiradusios kančios istorija. Baisiausia, kad toje nelaimėje auga vaikai, taigi, jie jau nuo vaikystės bus įpratę prie neapykantos skleidžiamų vibracijų. Ir galbūt nesąmoningai ieškos tokio – nelaimingo gyvenimo patys. Jeigu jau per 20-imt bendro gyvenimo metų taip ir nepamilai savo vyro ar žmonos, nepajutai jam nuoširdžių jausmų, bent jau geranoriškumo kaip savo vaikų tėvui, motinai, bent tokio, kad neskaudintum, nekankintum, netraumuotum vaikų, tai išeina, kad gyveni nemeilėje. Jeigu jau tu nekenti to žmogaus, su kuriuo gyveni, jeigu jis tave metai iš metų prievartauja, šlykštiesi jo kūnu ir kvapais, o po to verki į pagalvę… Na, atleiskite, meile čia net nekvepia ir prie ko čia „kataliko prievolės“ ar Biblija?
Daugelis susituokia apimti euforijos ar erotinio žavesio, laukinį geismą sumaišę su meile. Miražui išsisklaidžius, vėliau stovi kryžkelėje mąstydami, ką daryti. Dauguma gyvena toliau, galbūt susivokę, kad vis dėlto myli. Ne taip, kaip žurnaluose, bet visgi yra šiluma, artumas, rūpestis vienas kitu. Juk sakoma, kad pamilti galima net medį. O čia gi – savas žmogus. Įsimylėti vyrą su juo begyvenant ypač būdinga mums, moterims. Mes galime nuoširdžiai pamilti vyrą, kuris myli mus – gražiai, garbingai elgiasi, rūpinasi ir globoja mūsų ar mano vaikus. Ir nesvarbu, kad jis išoriškai nė iš tolo nepanašus į kokį Bradą Pittą.
Tikrai būna, kad begyvenant meilė atsiranda. O jeigu ne? Atsakymą padiktuoja elementari logika: Jei esi doras katalikas, tai negali gyventi nemeilėje. Seksas plius neapykanta – kaip priemonė išsaugoti santuokos instituciją? Ne ir dar kartą ne, nes tai nesuderinama su Biblijos priesaku: „Meilė tebūna neveidmainiška.“
Teatras, apsimetinėjimas – įprastas reikalas daugelyje šeimų. Visi puikiai žinome žiniasklaidoje plačiai nuskambėjusių istorijų, nebūtina minėti pavardžių. Štai, žinomi, veiklūs žmonės – vyras turtuolis, žmona – dvigubai jaunesnė gražuolė. Mačiau viename prestižiniame baliuje juos abu prie stalo. Šypsosi, paglosto vienas kito ranką, giriasi savo santykiais ir turtais. „Ak, buvome tik ką Havajuose, o dabar vyksime į Barbadoso salą“ – pagyrūniškai dėstė „šeimos galva“. Po kiek laiko visi svečiai pasklido po sodą ir didelius namus. Praėjau pro vieną kambarį, durys buvo kiek atvertos. Nenorom išgirdau „beburkuojančius“ tuos du elito atstovus. Jauna žmona pro sukąstus dantis prakošė: „neliesk manęs, tu senas perdyla! Man jau bloga nuo tavęs!“ Vyras jai pagrasino: „Paliksiu nuogą ir basą, išmesiu lauk iš namų kaip kokią šliundrą! Nedaryk man prie visų gėdos, nekalbėk prie stalo nesąmonių, kvaile tu!“ Netyčia tapusi tiesos akimirkos liudininke, pabėgau iš ten it nuplikyta – tikrai nemalonu, kai gyvenimas parodo išvirkščią pusę. O čia veidai, kuriuos pažįsta visa Lietuva – kurie visada gražūs, visada šypsosi pirkdami dvarus ir jachtas.
Bandau prisiminti, ką atsakiau moteriai, laiške man atpasakojusiai savo analogišką „šeimyninį gyvenimą“. Pasiskaičiau užrašus. Ak taip, aš pasveikinau bent su tuo, kad ji įsitaisė meilužį. Kadangi ji klausė manęs, kaip jai elgtis, tai, kaip visada, akies nemerkiau, išrėžiau, kad bet koks veiksmas šiuo atveju daug geriau negu nieko nedarymas. Meilužis, pats to nenutuokdamas, atliks gerą darbą jos ateities labui. Čia jis tik įrankis, padėsiantis greičiau atšokti nuo savo boso – prietrankos vyro. Atšokti ir nebebūti infantile, pagaliau suaugti, nes kiek galima?
Kai mergaitė – moteris subręs tiek, kad galės kaip lygi su lygiu kalbėtis su oficialiuoju vyru, tuomet tikrai verta susėsti pokalbiui. Galbūt net pranešti jam savo verdiktą. Bet, įspėju, tai pavojinga! Nes Napoleonu besijaučiantis sutuoktinis gali nukirsti ją vienu ypu. Nejuokinga.
Galbūt ši „elitinė pora“ išliks kartu, sugebėjusi išspręsti savo problemas civilizuotais būdais. Skyrybos, kokios jos bebūtų sunkios, yra pats paprasčiausias kelias kardinaliai keisti padėtį, prieš tai nieko neinvestavus į santykių gerinimą. Kodėl gi kartu neapsilankius pas šeimos psichologą? Seksologas taip pat turėtų ką patarti. Bet pokalbis dviese yra visa ko pradžia. Nenoras kalbėtis yra viena iš pagrindinių skyrybų priežasčių. Turite mokėti ne tik patys išsikalbėti, bet ir išklausyti vienas kitą nepertraukdami. Kaltinimams laiko gaišti neverta. Verčiau ieškoti atsakymo į klausimą: kas atsitiko, kodėl jūsų santykiai taip skaudžiai pakito? Juk kažkada vienas kitą mylėjote? Nuoširdžiai patariu padaryti viską, kas įmanoma idant išsaugotumėt šeimą. Kol ji netapo pragaru, kur meilei nebėra vietos.
Dabar apie vedusiųjų nukrypimus į šonus, nors ir post factum, kaip sakoma. Mano supratimu, pulti į kito žmogaus glėbį dar nebaigus santykių su esamuoju nėra protinga. Bet jeigu jau taip nutiko, tikrai neverta rautis plaukus, o juo labiau tikėtis, kad meilužis bus kažkuo geresnis už nuosavą vyrą. Nuo vilko ant meškos, sakoma, ir kaip visada liaudies išmintis neprašauna. Meilužis – kaip gelbėjimosi ratas skęstant – taip, šis modelis veikia. Tik nesugalvokite įsimylėti ar juo labiau tikėtis ištekėti už „artojėlio“. Jaunam eržiliukui jūs reikalinga tokia, kokia esate – kvepianti Dolche Gabbana kvepalais ir ničnieko iš jo nereikalaujanti.
Te atleidžia man moralistai, bet patariau mergaitei – moteriai apie neištikimybę šiukštu neužsiminti savo vyrui. Kas buvo – pražuvo ir nėra ko kišti galvą po giljotina. Nes vyrai, skirtingai nei mes, moterys, ištikimybės neatleidžia. Ir netikėkite jokiais pažadais, netikėkite jokiomis leftistinėmis pasakomis maždaug: aš ne toks, aš už laisvę santykiuose, nematau nieko blogo ir taip toliau. Tai – gudrus triukas, padėsiantis jus iškvosti. Na, o paskui - sudie gyvenimėli, kaip sakoma. Išbandytas reikalas, tarp mūsų moterų šnekant, tad geriau nerizikuoti.
Grįžkime prie „katalikiškų elgesio taisyklių“. Mano giliu įsitikinimu, jos tikrai neturi tapti grandinėmis, trukdančiomis veržtis į laisvę, ieškoti to, ko visi trokštame – meilės. Kaip jau minėjau, niekur Biblijoje neprašyta, kad gyvenimui šeimoje virtus pragaru, reikia toliau kentėti ir nieko nedaryti. Netgi skyrybos yra pripažįstamos - tuo atveju, kai nėra jokių vilčių tarp sutuoktinių atgaivinti nors menkiausią meilės kibirkštėlę.
Šventraštyje pabrėžiama, kad gyvenimas meilėje, šeimoje, gali, turi būti ir begalinio džiaugsmo šaltinis. Iš jo energiją, gyvenimo džiaugsmą semia abu – vyras ir žmona. Šalia jų tarpsta vaikai, kurie jaučiasi saugūs ir laimingi. Ar įmanoma gražiau nusakyti šeimyninį gyvenimą, kaip jis nusakytas Biblijoje: Ji kaip miela stirna, kaip grakšti elnė. Tegul jos krūtys tenkina tave visą laiką, nuolat mėgaukis jos meile. Tu ganysi tarp lelijų.
Tai pažadai, kurie visada išsipildo, jeigu pats savęs neuždarai į klaidingų įsitikinimų kalėjimą.
