Mūsų krašte, koronaviruso paliestame palyginti ne taip skaudžiai, kol kas irgi tvyro keistoka tyla, nors nerimo ir baimės per neįprastai užsitęsusią keleto mėnesių pauzę patirta nemažai. Derėtų bent jau pasvarstyti, kodėl pandemijos kontrolei buvo pasirinkti metodai, labiau primenantys aistrą „disciplinuoti ir bausti“, kadaise skrupulingai išnarstytą Michelio Foucault, o ne valdžios siekį ramiai, racionaliai, argumentuotai bendrauti su piliečiais.
Prieštaringa pandemijos vadyba
Kol vietiniai intelektualai, šiaipjau nevengiantys pasisakyti visomis madingiausiomis temomis, tyli, tarsi vandens į burną prisisėmę, žiniasklaida sėkmingai kaitina totalios baimės atmosferą, kelis mėnesius uoliai skiepytą įvairaus rango ir plauko vadybininkų, kuriems pagal pareigas priklauso suvaldyti pandemiją. Atidžiau sekant žiniasklaidą, nemaloniai stebina faktas, kad apie COVID-19 reiškinį ir jo plėtrą viešai svarstoma, tik pasitelkiant Vyriausybės ir galios struktūrų reglamentuotą retoriką, net intonacijas. Abejojančius valdžios veiksmais ir sprendimais bandoma tuoj pat nutildyti, jie apšaukiami pavojingais tipais, gal tarnaujančiais net nežinia kokioms priešiškoms jėgoms, taigi keliančiais pavojų nacionaliniam saugumui. Vietinių galios struktūrų vadybininkai monopolizavo ir teisę spręsti, kokia informacija, susijusi su globalios pandemijos stabdymu, yra tikra, o kokia netikra. Jei kam nors kils abejonių dėl tokio drąsaus teiginio, rekomenduoju atidžiau pasidomėti tuo, kas oficialiai skelbiama iš valstybės tribūnos.
Antai gegužės 25 d. per spaudos konferenciją (jos apžvalga išspausdinta www.delfi.lt) SAM pareigūnas Mažvydas Kunevičius iš Ekstremalių situacijų valdymo centro pareiškė, esą dezinformacijos srautas internete be paliovos didėja – nustatyta, kad nuo vasario 1 dienos socialiniai tinklai paskleidė net 1278 „klaidinančius“ pranešimus. Ši žinia pateikta kaip neginčytinas faktas, tačiau neskelbiama, koks gi Didysis Brolis padeda SAM technokratams susekti visą tariamą dezinformaciją, juo labiau neaišku, kokios išganingos technologijos geba tiesą atsijoti nuo „netiesos“.
Imkime kad ir tokį pavyzdį – pačioje pandemijos pradžioje vyriausiasis jos vadybininkas, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga su savo komanda ragino nedėvėti veido kaukių, viešai platindamas „mokslinę“ informaciją, esą šios ne tik neapsaugo nuo viruso, bet sudrėkusios netgi padeda užkratui plisti. Kadangi Lietuvos SAM požiūris netrukus radikaliai pakito, ankstesnį jos nurodymą „nesimaskuoti“ galima prilyginti melagingų žinių skleidimui. Menka paguoda, kad panašiai elgtasi ir kitose šalyse.
Kas lėmė, kad oficiali, esą mokslo žiniomis pagrįsta nuomonė vos po kelių savaičių staiga apsivertė aukštyn kojomis? Juk naujos rekomendacijos irgi pagrįstos „moksliniais“ argumentais. Dar daugiau – asmenims, viešosiose erdvėse nedėvintiems kaukių, jau imta grasinti baudomis, nors keletą savaičių nei parduotuvėse, nei vaistinėse šių apsaugos priemonių negalėjome net su žiburiu rasti. Tuos, kurie nepaisė naujo Vyriausybės nurodymo, netrukus iš tikrųjų pradėta „disciplinuoti ir bausti“.
Tokių valdžios kūlversčių apstulbintiems žmonėms beliko svarstyti, gal anksčiau visuomenei buvo įžūliai meluojama, tiesiog baiminantis, kad panikos apimti gyventojai masiškai iššluos vaistinių lentynas, taigi kaukių neliks medikams? Jei gudrauta dėl tokio neva kilnaus tikslo, derėtų viską paaiškinti ir viešai atsiprašyti visuomenės už klaidinimą. Deja, per keletą mėnesių šiuo klausimu iš SAM struktūros, „kovojančios“ su dezinformacija, neišgirdome jokių komentarų. Šiaip ar taip, melas, kad ir kokiomis kilniomis intencijomis būtų dangstomas, vis tiek lieka melu. Nereikėtų stebėtis, jeigu piliečiai, valstybės apgauti tokiu gyvybiškai svarbiu klausimu, nustos tikėti ir pasitikėti oficialiais pareiškimais, labiau kliausis tuo, ką skelbia socialinės medijos, net jei SAM atstovai primygtinai rekomenduotų to nedaryti. Vyresni Lietuvos gyventojai dar gerai prisimena sovietmetį, kai oficialia informacija netikėjo niekas, įskaitant jos gamintojus ir skleidėjus.
Ekspertų kontrolė ir medicinos (ne)galia
Žinoma, tokia, švelniai tariant, keista valdžios samdomų vadybininkų laikysena tėra tik ledkalnio viršūnė. Prieštaringi pandemijos stabdymo būdai, įvairiose šalyse taikant skirtingą karantino režimą, verčia kelti bendresnius klausimus, susijusius su moderniąja mokslo mitologija, su profesionalų / ekspertų kulto įsigalėjimu ir kitomis šiuolaikinės kultūros „tikrenybėmis“. Matant karštligiškus, menkai motyvuotus, neretai chaotiškus oficialių valdžios struktūrų sprendimus ir veiksmus, vertėtų prisiminti „Medicinos ribas“ – tai filosofo, istoriko Ivano Illicho plačiai nuskambėjusi knyga, paskelbta praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. Joje išdėstyta, kokį žlugdantį poveikį šiuolaikinė sveikatos apsaugos sistema daro visuomenei.
Mąstytojas, tęsdamas ankstesnėse knygose pateiktą moderniųjų technologijų, kurios taikomos, pavyzdžiui, energetikai ar švietimo sistemai, analizę, „Medicinos ribose“ atskleidė vidines prieštaras, būdingas moderniajai sveikatos apsaugos sistemai. Ši knyga, sulaukusi išsamių, neretai palankių vertinimų profesionaliuose medicinos mokslo žurnaluose (pavyzdžiui, seniausiame britų akademiniame medicinos žurnale The Lancet, kuris daug dėmesio skyrė ir COVID-19 sukeltai pandemijai), bet smarkiai suerzinusi nemažą dalį Vakarų medicinos akademikų bei profesionalų, pradedama tokiu iš pirmo žvilgsnio šokiruojančiu teiginiu: „Medicinos sistema tapo pagrindine grėsme sveikatai. Profesionalų vykdoma medicininė kontrolė paverčia žmones neįgaliais. Šios naujos epidemijos pavadinimas – jatrogenezė. Graikiškas žodis iatros reiškia „gydytoją“, o genesis – „kilmę“. Ligoms, kurias sukelia medicinos pažanga, jau skiriamos medikų konferencijos, tyrinėtojai bando nustatyti, kokių naujų negalavimų atsiranda dėl perteklinės terapijos, o medicininiuose biuleteniuose vis daugiau vietos užima pranešimai apie paradoksalią žalą, kurią daro vaistai nuo ligų.“1
Pasak Illicho, neproporcingai išsipūtusi sveikatos apsaugos sistema, užuot didinusi visuomenės sveikatingumą, galiausiai (kaip ir kitos moderniosios sistemos, pavyzdžiui, transportas ar energetika) virto niokojančia galia. Mąstytojas išskyrė ir aptarė tris jatrogenezės rūšis – klinikinę, socialinę ir kultūrinę, ypač akcentuodamas dvi pastarąsias. Šokiruojančius savo teiginius pagrindė duomenimis, paimtais iš pačios medicinos šaltinių. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie infekcinių ligų kontrolę, pabrėžė, kad medikų visagalybė ir gydymo efektyvumas yra tiesiog iliuzija – epidemijos per amžius kildavo ir baigdavosi, menkai paisydamos ritualų, atliekamų tiek šventyklose, tiek medicinos klinikose.
Tarkime, viena iš įspūdingiausių medicinos pergalių siejama su vokiečių gydytojo Roberto Kocho atrasta mikrobakterija, sukeliančia tuberkuliozę, tačiau 1882 m., kai savo atradimą Kochas pristatė kolegoms Berlyno fiziologų draugijoje, tuberkuliozės pikas buvo jau pasibaigęs.2 Panašiai atsitiko ir su kitomis epidemijomis – choleros, dizenterijos, vidurių šiltinės atoslūgiui medikų įsikišimas nepadarė didesnės įtakos. Virusai buvo nustatyti, o jų sukeliamoms ligoms pritaikytas efektyvus gydymas tada, kai tiek cholera, tiek dizenterija, tiek vidurių šiltinė „jau buvo praradusios savo užkrečiamumą, o kartu ir socialinį reikšmingumą“.3
Didžiausias vaikų mirtingumas nuo tokių ligų kaip skarlatina, difteritas, tymai 90 proc. sumažėjo tarp 1860 ir 1965 m., dar prieš imant naudoti antibiotikus ir taikyti visuotinį skiepijimą. Šiuos pokyčius filosofas iš dalies sieja su pagerėjusiomis gyvenimo sąlygomis, su mikroorganizmų užkrečiamumo mažėjimu, su geresne mityba. Smulkmeniškai nevardysiu knygoje aptartų duomenų, juo labiau kad filosofui ir istorikui, savo tyrimo objektu pasirinkusiam sveikatos apsaugos sistemą, rūpėjo visai kiti dalykai. Dokumentuodamas, kaip rūpinimąsi žmonių sveikata palaipsniui nusavino ir monopolizavo profesionali medicina, jis aiškino, kad tokį posūkį lėmė „visuomenės medicinizacija“. Su šiuo reiškiniu, be jokios abejonės dar labiau išplitusiu, susiduriame ir šiandien.
Kad Illicho įžvalgos tebėra nusistebėtinai aktualios, įsitikinome ir dabartinės pandemijos akivaizdoje. Ligoninės, kitos medicinos įstaigos virto vietomis, itin pavojingomis žmonių sveikatai, net gyvybei. Būtent ligoninėse užsikrėtė ne tik šimtai pacientų, bet ir patys gydytojai. Kai kurios medicinos įstaigos buvo iš dalies arba išvis uždarytos, pacientai skubiai perkelti į atokesnes klinikas. Žvelgiant globaliu mastu, šiuolaikinė medicinizuota visuomenė yra įpratinta besąlygiškai vadovautis technokratų, bylojančių mokslo vardu, instrukcijomis, užuot pasikliovusi savo pačios sveika nuovoka.
Todėl ir Lietuvos gyventojai masiškai pakluso tiek ekspertų rekomendacijoms nedėvėti kaukių, tiek vėlesniems nurodymams nesirodyti viešumoje be jų. Užklupus virusų sukeltai masinei infekcijai, kuri perduodama prisiliečiant, kosint ar čiaudint, patys elementariausi veiksmai, kuriuos diktuoja patirtis ir sveika nuovoka yra dažniau plautis rankas, prisidengti kvėpavimo takus, laikytis atokiau nuo masinio susibūrimo vietų. Tokios elgsenos sutvirtinimą moksliniais ir technokratiniais „sakramentais“ šiuolaikinė visuomenė laiko teisėta (ir išganančia) praktika, nes „scholiarizaciją patyrę žmonės visiškai nepasitiki savimi, todėl tampa lengvu įvairių institucijų grobiu“.4
Moderniajai visuomenei įtikėjus mitu apie technologijų ir medicinos visagalybę, atsirado poreikis taikyti totalią terapiją, suprantama, ji įgavo atitinkamą ekonominę išraišką. Tuo pat metu nusistovėjo ir visuomenės sveikatingumo standartai, kurie dabar jau įprastiniai, bet kadaise niekam nebuvo net girdėti. Pasak Illicho, tolesnė industrinės raidos stadija lėmė, kad gyventojų „daugumai buvo nustatyti įvairūs nuokrypiai, kuriems būtina taikyti terapiją. Susiklosčius tokiam požiūriui, atstumas tarp sveikų ir ligotų smarkiai sumažėjo.“5 Žvelgiant kultūros aspektu, visuomenės medicinizacija reiškia „įsigalėjimą tokios biurokratinės sistemos, kuri neigia žmogaus poreikį pačiam susidoroti su skausmu, su liga, oriai pasitikti mirtį.“6
Koronaviruso vadyba kaip ritualinis šokis
Pandemijai įsisiūbavus, gavau ekonomisto, istoriko profesoriaus Sajay’aus Samuelio, dirbančio Pensilvanijos valstybiniame universitete, viešą laišką, adresuotą kolegoms ir bičiuliams, aptariantį socialines ir kultūrines šios nelaimės implikacijas. Filosofo Ivano Illicho mokinys ir bendradarbis pabrėžė, kad vienu metu siaučia net dvi stichijos – koronavirusas ir jo sukelta baimė, plintanti globaliu mastu. Pasak Samuelio, įvairiuose regionuose į akis krinta specifinis mąstymo ir veikimo būdas, susiklostęs moderniaisiais laikais. Pirma, daugelio šalių reakcija ir priemonės, taikomos pandemijai suvaldyti, primena karinio pobūdžio strategiją – kariaujama, apsiginklavus mokslo žiniomis. Tokį nusiteikimą, beje, atspindi ir Lietuvos specialistų retorika, kurioje dominuoja tokios sąvokos, kaip „kova“, „priešas“, „priešo įveikimas“, „pergalė“ ir t. t.7
Nė viena „kovojanti“ šalis nepateikė ir neginčytinai tikslaus aukų skaičiaus. Mirtingumo rodikliai abejotini dėl įvairių priežasčių. Įdomu, kad, pavyzdžiui, Kalifornijoje, kur gyventojų testavimas atsitiktinis (random testing), mirtingumas nuo COVID-19 labai primena Islandijos rezultatus, nors ši šalis bene didžiausiu mastu taiko visuotinį testavimą. Matematinio modeliavimo rezultatai irgi nepatikimi. Pasak Samuelio, pagarsėjusių matematinio modeliavimo specialistų iš Londono imperinio koledžo ir jų konkurentų iš Kembridžo pateikti duomenys taip smarkiai skiriasi, kad nei vienų, nei kitų negalima laikyti prognozėmis, atitinkančiomis tikrovę.
Mokslininkų, pasišovusių modeliuoti, kokį mirtingumo laipsnį sukels ši liga, netrūko ir Lietuvoje, tačiau rezultatai dar labiau prasilenkė su realybe. Nepaisant akivaizdaus modeliavimo sistemų bei mokslinių prognozių ribotumo, profesionalai ėmėsi „moksliškai“ burti iš kavos tirščių, todėl tapo propagandistais, o jų raginimas „pasirengti blogiausiam“ nėra nė kiek labiau paremtas mokslu negu ekonomistų siūlymas leisti, kad viskas tekėtų įprasta vaga (tokį modelį pasirinkę latviai arba japonai, regis, mažiausiai nukentėjo nuo koronaviruso).
„Nepaisant nesibaigiančių apeliacijų, kad viešoji politika remiasi mokslu, būtinybė pasauliniu mastu taikyti karantiną toli gražu nėra moksliškai pagrįsta. Statistika nepatikima, duomenys atmiešiami spekuliacijomis, o profesionalai painiojami su propagandistais“, – rašo laiške Samuelis.8 Stebint, kaip klostosi propagandinė pandemijos vadyba, kokie selektyvūs jos atspindžiai žiniasklaidoje, akivaizdu, kad tas pats vyksta ir Lietuvoje. Karantinui užsitęsus, ėmė šmėžuoti nauji, ilgokai neregėti veidai. Štai išsisėmus profesionalų, daug labiau susijusių su pandemijos užkardymu, komentarams, viešųjų ryšių estafetę narsiai perėmė AIDS ir užkrečiamųjų ligų centro direktorius prof. Saulius Čaplinskas, anksčiau minėtas įvairiuose skandaluose. Nė kiek nestebina žinia, neseniai paskelbta žiniasklaidos, kad šis kovotojas su pandemija, nors jo pastangos kiek pavėluotos ir profesiniu atžvilgiu abejotinos, jau atsidūrė socialdemokratų partijos, besiveržiančios į parlamentą, sąraše. Taigi tenka pritarti Samuelio įžvalgai, kad plinta dvi visuotinės epidemijos. Prie antrosios, kurią sukėlė paniška baimė, jau šliejasi tie, kurie mėgins koronavirusu gudriai pasinaudoti asmeniniais politiniais tikslais.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, karštligiškai svarstyta, kaip derėtų elgtis, kokia taktika geriausiai padėtų suvaldyti pandemiją, kol galiausiai pasirinkta visuotinė izoliacija. Iš esmės tai irgi panašu į karinę strategiją – nugalėti priešą (šiuo atveju – visiškai eliminuoti užkratą) ji nepajėgs, tačiau leis išlošti laiko, persigrupuoti, sukaupti daugiau rezervų, kurių prireiks būsimiems veiksmams. Nors pandemijos vadybininkai apie tai viešai nekalbėjo, izoliuotis nuspręsta, matyt, bandant išvengti grėsmingos situacijos, susiklosčiusios Italijoje ir kai kuriose kitose šalyse, kai didžiulis užsikrėtusiųjų kiekis perpildė ligonines ir kilo dramatiška gydymo įstaigų krizė. Žiniasklaida liaupsino visuotinės izoliacijos pasirinkimą, smerkdama tas negausias šalis, kurios, kaip antai Švedija, stengėsi kitais būdais užkardyti pandemiją. Kai kam toks „laisvumas“ atrodė pavojingas ir net mažiau humaniškas, nors akivaizdu, kad prireiks mažiausiai poros metų, kol galėsime daryti išvadas, kuri iš daugybės strategijų buvo veiksmingiausia. Bet kuriuo atveju tos išvados bus daromos post factum, pandemijai atslūgus, žinoma, jei artimiausioje ateityje, pavyzdžiui, rudenį nekils naujos užkrato bangos grėsmė. Šiuo metu belieka guostis nebent tuo, kad tiek vienokią, tiek visiškai kitokią strategiją rekomendavo ne kokie nors šarlatanai, bet aukščiausios kvalifikacijos medicinos specialistai.
Čia vertėtų prisiminti Pietų Afrikos antropologo André Gluckmano kadaise aprašytą lietaus šokį, kurio poveikis visada „veiksmingas“– jei pradeda lyti, neabejojama, kad sėkmę užtikrino šokis, jei ne, raginama šokti dar įnirtingiau, energingiau ir ilgiau. Pasak Sajay’aus Samuelio, vadybininkų programos irgi dažniausiai primena magišką lietaus šokį.
Post scriptum
Nesunku nuspėti, kuo baigsis šios pandemijos vadyba globaliu mastu, mūsų padangėje jau irgi ryškėja tam tikros elgsenos kontūrai. Nesvarbu, ar didės, ar mažės koronaviruso keliamas mirtingumas, vis tiek bus visuotinai raginama kuo daugiau lėšų skirti medicinos įstaigų aprūpinimui, šios srities profesionalų rengimui. Visuomenė, patyrusi kolektyvinę išgąsčio traumą, darys spaudimą valdžiai (tiek dabartinei, tiek būsimai), kad tuo atveju, jeigu kils kita, gal dar šiurpesnė pandemija, medicinos įstaigos nestokotų technologinės įrangos, lovų, apsaugos priemonių (kaukių, dezinfekcinio skysčio ir t. t.). Veikiausiai bus mestos papildomos lėšos didžiausių šalies ligoninių plėtrai, juk dabartinę vyriausybę, ypač sveikatos apsaugos ministrą, apsėdusi senoviškai naujoviška idėja panaikinti mažesnes gydymo įstaigas, esą jos neefektyvios (nors koronaviruso įveikos rezultatai verčia tuo abejoti).
Taigi valdžia kartoja įprastinę mantrą, kad tik sustambintos ir optimizuotos, brangiausiomis šiuolaikinėmis medicinos technologijomis aprūpintos gydymo įstaigos sėkmingai užkirs kelią epidemijoms. Šitai bus daroma pirmiausia todėl, kad visi esame paversti socialinės medicinizacijos klientais, kuriems įskiepytas į kraują tikėjimas pažanga ir naujausiais, „efektyviausiais“ technologiniais medicinos „stebuklais“. Šis tikėjimas neslūgsta net ir tada, kai visiškai akivaizdu, kad ligos smogia, nepaisydamos pačių pažangiausių gydymo būdų, prieš jas bejėgės net šiuolaikiškiausia įranga „apsiginklavusios“ ligoninės ir klinikos. Juo labiau kad kita pandemija veikiausiai bus visiškai kitokia.
Šiaip ar taip, apsukriausi dabartinės pandemijos vadybininkai technokratai neabejotinai pasinaudos mentaliniais visuomenės polinkiais, kuriuos įdiegė modernioji mitologija. Pavyzdžiui, sėkmingai peržengs parlamento slenkstį, lydimi nuoširdaus, nesumeluoto žavėjimosi ir net padėkos ovacijų.
1 Ivan Illich. Limits to Medicine. Medical Nemesis: The Expropriation of Health. London and New York: Maryon Boyar. 1995 (1976), p. 3.
2 Remdamasis patikimais medicinos šaltiniais, Illichas nurodo, kad, pavyzdžiui, 1812 m. Niujorke nuo tuberkuliozės mirdavo 700 iš 10 000 gyventojų, 1882 m. – 370, o 1910 m., atidarius pirmąsias sanatorijas, mirčių sumažėjo iki 180 tam pačiam gyventojų skaičiui. Po Antrojo pasaulinio karo, dar iki įsigalint antibiotikų naudojimui, buvo jau tik 48 mirtys 10 000 gyventojų. Ten pat, p. 15–16.
3 Ten pat, p. 16.
4 Ivan Illich. Descooling Society. New York: 1971. Beje, ši knyga išleista ir lietuviškai – žr. Ivan Illich. Išmokyklinti visuomenę. Vertė Andrius Jevsiejevas. Vilnius: Kitos knygos. 2019.
5 Ivan Illich. Limits to Medicine, p. 123.
6 Ten pat, p. 131.
7 „Kovingumas“ akivaizdus ir vietiniame kontekste. Pavyzdžiui, karines kategorijas su dideliu ūpu vartoja VU Gyvybės mokslų centro mikrobiologė prof. Aurelija Žvirblienė. Žr. publikaciją „Profesorė: tam tikri koronoviruso proveržiai gali tęstis metus ar dvejus“. www.delfi.lt. 2020 m. gegužės 29 d.
8 Sajay Samuel. Corona. Life. Time. Elektroniniu laišku išplatintas tekstas. 2020 m. balandžio 24 d.
