Italijoje man nereikia laužyti galvos, kaip išvengti mužikizmo. Neišsiauklėjimo. Nemandagumo. Ką turiu galvoje? Ogi, ruošdamasi vykti atostogų į tėvynę visada nerimauju: kaip neįžeisti žmonių, kviečiančių mane ir mano šeimą į svečius. Patarkite man, kaip išvengti nesusipratimo.
Kuo daugiau nerimauju, kuo labiau stengiuosi būti mandagi, tuo blogiau. Galbūt jūs pasiūlysite išeitį.
XXX
Apie ką mes čia kalbame? Ateiti prie stalo į svečius ir pasakyti, ačiū aš soti, pavalgiusi, yra daugiau nei įžeidimas pietus ar vakarienę nuo ankstyvo ryto ruošusiems šeimininkams. Tiek Italijoje, tiek Lietuvoje. Bet ateiti į svečius alkanam, laukti, kol būsite pasodinti prie stalo pietų ir išgirsti: „Prašom arbatėlės“ yra daugiau negu stresas. Patikėkite, man tai Lietuvoje ne kartą atsitiko.
Tai buvo tarsi bombos sprogimas. Kvietimas pasisvečiuoti į vasarnamį prie ežero 13 valandą baigėsi pakvietimu arbatėlės. Ir, savaime suprantama, mano partnerio žvilgsniu tarsi giljotina. Ką tokioje situacijoje daryti? Pakvietimas pas artimiausius giminaičius iškart po siestos 17 valandą, ant stalo – garuojantis dubuo nuostabiausių grybų, o tavo skrandis dar pilnas nuo pietų. Giminaičio pasipiktinimas žvilgsnyje: „ach, tie arogantiški italai, vėl jiems kažkas nepatiko“.
Būti mandagiems, gerti arbatėlę su pyragu ir nepasakyti, kad šiuo laiku, gerbiamieji, mes pietaujame, esame alkani kaip vilkai. Juk pusryčius valgėme gana anksti ir vos vieną saldų ragelį arba sausainį. Tarp pusryčių ir pietų neužkandžiaujame, todėl gerti arbatėlę dabar mums tas pats, kas įsipilyi į burną stiklinę obuolių acto. Arba į pilną skrandį dar užversti lėkštę sunkiai virškinamų baravykų būtų lygu savęs išprievartavimui. Už ką? Už kokias nuodėmes turėtume skriausti mūsų organizmą?
Ką daryti? Atsisakyti – nemandagu, įžeidimas šeimininkui. Neatsisakyti – peilis sveikatai.
Patikėkite, man ir mano šeimai Lietuvoje tūkstantį kartų tai atsitiko. Kaip šito išvengti? Patarkite, mielieji. Esu visų pasiilgusi, nenoriu atrodyti arogantiška, bet vis dėlto, kaip nepakliūti į bjaurią situaciją, kai ant stalo garuoja aromatus skleidžianti milžiniška kepta žąsis, o tu ką tik pakilai nuo pietų stalo. Prasmegti skradžiai žemės?
Šios problemos Italijoje nėra. Ji išsisprendžia visiškai natūraliai. Nes Viduržemio jūros dietos valstybėje yra griežtas ir pats griežčiausias STALTIESĖS RITMAS.
Tegul šneka kas tik nori, kad italai – netvarkingi. Oho, aš ir pati neretai keikiu Romą. Tarkime, kad ir šį rytą. Štai vėl neišvežti šiukšlių konteineriai, nešluoti gatvėje lapai, nenupjauta žolė, nenugenėtos medžių šakos, šunų išmatos po kojomis. Ir dar daugybė kitų dalykų. Bet, gink dieve, jei užsiminsime apie stalą... Šioje srityje – turiu galvoje STALTIESĖS RITMĄ – tiksi šveicariškas laikrodis. Preciziškai, tiksliai, be menkiausio nukrypimo.
Jei Italijoje tave pakvietė į svečius, panašiai, kaip Lietuvoje, tau nurodė valandą. Bet čia panašumai ir baigiasi. Lietuvoje valanda nieko nereiškia. Tuo tarpu, jei gavai pakvietimą į svečius Italijoje ir tau nurodomas laikas – tarkime, 12.30, tu automatiškai esi tikras, jog būsi sodinamas PIETŲ. Jei pakvietimas – 17.00, ateik papietavęs, nes tai – arbatos arba kavos, DESERTO laikas. Niekas šiuo metu ant stalo žąsies neserviruos ir tau nereikės raudonuoti iš siaubo įžeisti šeimininkus. Arba kimšti į pilną pilvą, jei nuspręsi būti mandagus. Tarkime, į svečius italų esi pakviestas 20 valandą, ruoškis rimtai, sočiai VAKARIENEI. Juk esi išalkęs kaip vilkas – nuo 13 valandą suvalgytų pietų iki vakarienės praėjo nemažai laiko. Reiškia, šeimininkė gaišusi laiką tavo vakarienei, bus svečio apetito įvertinta.
O jei 19.00? Neabejok, tai Italijoje – APERITYVAS. O vėliau, paragavus burbuliukų su riešutėliais, jau spręsite kartu – pasilikti vakarienei ar keliauti namo.
Štai koks paprastas aiškus STAlTIESĖS RITMAS.
Daugybę kartų gyvenime uždaviau sau klausimą, kodėl italai taip griežtai šveicariškai STALTIESĖS RITMO laikosi? Jei, tarkime, nebuvo galimybės papietauti 13 valandą, pietų niekada nenukels valandą, dvi. Ne, tai reikštų organizmo išbalansavimą. Diskomfortą. Vaistus stimuliuojančius virškinimą ir taip toliau. Daugybė negalavimo sukeltų nemalonumų.
Italai lauks vakarienės laiko ir sės valgyti tik įprastą 20 valandą.
Taigi, laikrodis tiksi, be netikėtų sutrikimų, stabdymų arba pagreitėjimų. Ką tai reiškia?
Žvelgiu į garsaus italų tapytojo Giuseppe Arcimboldo natiurmortą „l'Ortolano“ – „Daržininkas“. Pintinė pilna daržovių. Apverskime pintinę ir... o dangau, žmogaus veidas – akys, nosis, skruostikauliai. Kokia nuostabi metafora. Verta Ludwigo Feuerbacho frazės: žmogus yra tai, ką jis valgo. Visiškai teisingai.
Per tris dešimtmečius Italijoje įsitikinau, kad tai ir yra laimingo gyvenimo formulė. Man tai buvo labai svarbu, nes paniškai bijau medikų. Itališka formulė veikia matematiškai ir be jokių improvizacijų, išdavysčių. Kai laikrodis tiksi tvarkingai, organizmas „važiuoja“ pats. Be jokių dietų, prievartos, diskomforto. Tai tam tikra sveikatos prevencija. Gyvenimas be sutrikimų, o juk jie sukelia ligą. Gyvenimas – be ligų, o tai reiškia, be skausmo. Gyvenimas be skausmo, tai reiškia – be medicinos. Mano draugai net traukdavo mane „per dantį“: „Jurga jei galėtų, net ir dantis pati pasitaisytų“.
Kokia vientisa kieta lyg metalo grandinė. Iškrito viena grandis ir laikrodis sustojo. Būtent todėl STATIESĖS RITMO Italijoje laikomasi šveicariškai.
Dar viena svarbi itališka patirtis. Alkoholis.
Niekada nepamiršiu vienos pirmųjų mano vakarienių Italijoje svečiuose pas draugus bendraamžius Toskanoje. Vakarieniavome prie nuostabaus stalo su garuojančia pasta. Vyrai, kurių buvo prie stalo net trys iš stambaus pinto ąsočio karts nuo karto sau pasipildydavo vyno. Man, moteriai – net nepasiūlydami. Na, vėlai vakare savo partneriui pasakiau – kokie mužikai. Niekšai netašyti. Kas juos auklėjo?
Tik sekančios vakarienės metu, kai kompaniją papildė viena smulkutė, už mane perpus mažesnė italė, supratau, kad vyras neturi teisės pilti vyno moteriai. Tai prilygtų išprievartavimui. Kaip jis gali žinoti, kiek vyno nori tu – man aiškino italė Loredana. Persisvėrusi per visą stalą ji be vargo pasiekė pinto raudonojo chianti butelio kaklą ir ramiai pripildė savąjį stiklą.
Dar labai norėčiau jūsų patarimo. Kaip vaišingiems šeimininkams Lietuvoje paaiškinti, kad „už kompaniją“ tu tikrai išgersi stiprios naminukės, brangaus viskio, brendžio, grapos stiklą. Bet tik tiek, kiek leidžia tavo, o ne šeimininko organizmas. Juk nebūtinai turi kilnoti kartu ir būti raginamas. Nes tau labai svarbu nesugadinti ne tik gerų santykių, bet ir neišbalansuoti savo organizmo. Juk ne visų vienodi pajėgumai. Galų gale, jei vynas – yra tas gėrimas, kuris derinamas prie maisto, kurį baigei valgyti, reiškia – baigei ir gerti, tai naminukei šios taisyklės netinka.
Taurėlė grapos po pietų ar vakarienės, ir Giuseppe Arcimboldo vaza su vaisiais – tavo veidas ir organizmas – bus tau dėkingas. Bet jei viena taurelė tampa trimis – veidas deformuojasi.
Bet... Lietuvoje taip nesigauna, deja. Tad svečiavimasis tampa įtampos kupina drama, arba – tabu. Ir dėl to labai skauda širdį. Persekioja kaltės jausmas, kodėl esame ne tokie, kaip visi. Esame silpnesni, nes išmokome į savo organizmą žvelgti kaip į trapią lengvai pažeidžiamą krištolo vazą. Ir nenorime rizikuoti jos sudaužyti. Itin atsakingai renkamės tai, ką dėti į Arcimboldo vaisių kolekciją. Kokiais skysčiais juos laistyti, kad nesupūtų, neirtų?
Beje, kai kurie itališki terminai, išversti į lietuvių kalbą skamba keistai, paniekinamai. Tarkime – VIRĖJAS, MAKARONAI, ALIEJUS, VYNAS. Trys pagrindinio vaidmens prie stalo ir ant stalo atlikėjai Italijoje. Esu tikra, dakadansas atsitiko jau mūsų laikais. Nes, kiek siekia mano istorijos žinios, Lietuvos didikai valgė kitaip. O gal aš klystu?
Jau mūsų laikais imtos ir iškreiptos šios unikalios žmogaus organizmą natūraliai be medikų pagalbos varančios pirmyn vertybės.
Ar gali virėjo profesija prilygti bankininko, politiko, dizainerio? Gali, bet tik ne Lietuvoje.
O ar gali valganti makaronus dailioji lytis būti liekna? Gali. Bet tik ne Lietuvoje.
Ar gali tyrą alyvuogių aliejų kasdien vartojantis žmogus išsaugoti sveikiausias kepenis? Gali, bet tik ne Lietuvoje.
Ar gali vynas būti kultūra? Gali, bet tik ne Lietuvoje.
Esu tikra, būtent šie mūsų gyvenimą užvaldę stereotipai veda tiesiu keliu į pražūtį. Garsėjame Europoje ne tik greičiausiu internetu, bet ir didžiausiu mirčių nuo įvairiausių ligų skaičiumi. Dėl STALTIESĖS RITMO nepaisymo, menko gastronominio išsilavimo, nesugebėjimo atskirti svaigalų nuo kultūros. Aukštos kokybės vynu juk svaiginosi, atsiprašau, laimino net Kristus.
Kol mes klaidžiojame po savo pačių aptemdytos sąmonės ir vaišingumo supratimo labirintus lėčiausio interneto šalis Italija garsėja ilgaamžiais. Medicinos prevencija tikrai neužtikrintų ilgos senatvės.
Sveikatos problemomis išmokstama nuo vaikystės rūpintis patiems. Nes „aš“ ir mano „ego“ yra didžiausias turtas, į kurį privalome atidžiai investuoti kasdien. Investicijos, tiesa, skaičiuojamos ne vien pinigais. Investuojama į tuos mūsų niekinamus stereotipus – virėją, makaronus, aliejų, vyną.
Man itin maloniai kutena ausį dviejų italų dialogas ankstų rytą artimiausiame mano kvartalo kavos bare „I due scallini“:
– Kaip laikaisi, Roberto? – Come stai, Roberto?
– Bene – gerai.
– Aha, reiškia vakar gerai pavalgei. – Ecco, ieri hai mangiato bene.
– Si, benissimo. – Taip, puikiai.
– Gerus makaronus, su geru aliejumi, kokybišku vynu? – Pasta buona, condita con olio buonissimo, vino di qualita?
– Appunto. – Būtent.
Štai jums ir laimingo gyvenimo formulė.
Geri makaronai reiškia – išvirti kietai „al dente“, neištižę, perleisti per bronzos formas, kokybiški – traffilati al bronzo, di qualita.
Geras aliejus reiškia – ypač tyras – extra vergine, su polifenoliais, iš pažįstamo ūkio, patikrintas, su teritoriniu kokybės ženklu DOP – Denominazione Origine Protetta.
Geras vynas – tas, kurį geria pats ūkininkas, be sulfitų – senza sulfiti agiunti – reiškia, kitą dieną neplyšta iš skausmo galva.
Roberto sau leidžia viską. Bet, gink dieve, neleis sutrikdyti savojo šveicariško laikrodžio, kurio vardas – „STALTIESĖS RITMAS“. Geriau bus nemandagus.
Ką padarysi. Išeities matyt, vis dėlto nėra.
J.J.
