„Moteris gali vadintis moterimi tik susilaukusi vaiko/moters prigimtis gimdyti, be palikuonių ji neišpildo savęs ir savo misijos Žemėje/vaiko auginimas – didžiausias stebuklas pasaulyje/neturinčios vaikų – savanaudės“, – taip ir visaip panašiai karksi bobelės, kurių gyvenimo prasmė, esmė ir pilnatvė priklauso nuo apsisnargliavusių pyplių. Tos, kurios iš esmės daugiau nelabai ką ir pasiektų gyvenime, nes sugeba tik dulkintis, pastoti, išnešioti, pagimdyti ir pakartoti. Mano misija Žemėje – pasirūpinti savimi ir gyventi taip, kaip norisi, o ne taip, kaip norėtų kiti. Nors kiek košės galvoje turintys žmonės, kurie, galbūt ir patys turi vaikų, tokį pasirinkimą linkę suprasti ir necypčioja apie bevaikių moterų senmergystę, homoseksualumą ar nevaisingumą. Esu laiminga, gyvendama šalyje ir tokiais laikais, kai galiu turėti pasirinkimą.
Kodėl turėčiau atsisakyti miego, darbo, laisvės daryti ką noriu ir kada noriu, galimybės rinktis laisvalaikį, atsižvelgdama tik į savo poreikius? Mintis ploti katutėmis, kai vaikas pakakoja nebe į sauskelnes šiurpina tiek pat, kiek virtų morkų tyre išmozoto šaukštelio nulaižymas ar apšlapintos akys, perrengiant mažylį. Taip, mažas vaikas man yra prisisiojęs į burną, ant veido ir drabužių. Ne kartą. Gerai žinau, koks tai jausmas, tad nepulkite „putotis“. Dar gerai žinau, ką reiškia vaiko pilvo diegliai, dygstantys dantys, pakilusi temperatūra, mėlstantis užspringusio vaiko veidelis ir kiti „malonumai“, tiesiogiai susiję su mažylių auginimu. Tokios patirties turiu pakankamai, kad nuspręsčiau daugiau to nebekartoti.
Būdama virš trisdešimties klausimų apie būsimus vaikus nesulaukiu ir spaudimo iš aplinkos dėl to ne(be)patiriu tik todėl, kad išdrįsau ir visiems to klausinėjusiems pasakiau, kad tai – ne jų reikalas ir daugiau nebenoriu girdėti net užuominų šia tema. Turiu pripažinti, anksčiau maniau, kad noriu vaikų ir planavau jų turėti, kol ilgainiui suvokiau, jog mano įsivaizduojamas noras tebuvo svetimų lūkesčių pildymas ir bandymas gyventi taip, kaip, esą, reikia. Tuomet paklausiau savo partnerio, ar jis tikrai nori vaiko bei sulaukusi atsakymo „ką aš žinau, nu taip reikia“, net nusipurčiau. Ne, taip nereikia. O jei vyras vaiko nori tik dėl visuomenės santvarkos, artimųjų spaudimo ar dar kokio velnio, labai aiškiai parodo, kas jį augins. Aš. Neslėpkime, nesulaukdama daug pagalbos.
Metai bėgo, mačiau vis daugiau draugų ir artimųjų susilaukiant vaikų. Kartu su tuo ėmė byrėti mitai apie vaikų auginimo stebuklą, kurį moterims diegia nuo mažumės. Supratau, kad pirmo ištarto žodžio džiaugsmą nustelbia pajuodę tėvų paakiai. Vis daugiau jaunų tėvų kalba apie tėvystės sunkumus, nevyniodami į vatą pasakoja, kaip viskas yra iš tikrųjų, nebemeluoja, kad naujas mažylis namuose yra tik vienaragiai ir vaivorykštės. Sako, jog dažniau yra sunku arba labai sunku, negu smagu ir faina.
Klausydama tokių atviravimų po truputį supratau, kad man to tikrai nereikia. O vieno pažįstamo ištarti žodžiai apie vaikų turėjimą įstrigo ypač giliai. Keliuose darbuose dirbantis vyras su žmona augina tris vaikus. Su jais praleidžia ne itin daug laiko, nes reikia uždirbti nemažai pinigų. Sutikau jį eilinį sykį nusikalusį, kažkur lekiantį, apvemtais marškinėliais ir besiblaškančiomis akimis. Paklaustas, ar kas nutiko, jis giliai atsiduso ir atsakė: „žinai ką, vaikų turėjimas turi būti iš pašaukimo. Jeigu jauti, jog gali neturėti vaiko, geriau neturėk. Juos auginti turėtų tik tie žmonės, kurie kitaip nebegali ir miršta, kaip nori mažylio. Kaip kunigai, aktoriai ar knygų rašytojai. Nejauti pašaukimo, negimdyk, sakau iš patirties“. Dar kartą sunkiai atsidusęs jis nuėjo, o aš pagalvojau, kad labiau teisus jis negalėjo būti.
Apgaulingas noras pastoti ir pagimdyti, o paskui atiduoti beveik dvi dekadas rūpesčiui to, kurio galėjo ir nebūti, priminė vaikystės svajonę tapti veterinare. Ne tik pradinėse klasėse, bet ir vėliau, jau įgavusi šiek tiek proto, svajojau, kaip gydysiu žvėrelius. Kaip turėsiu savo kliniką. Kaip kasdien rūpinsiuosi veisliniais šuniukais ir operuosiu vėžiu sergančius žiurkėnus (tą sugalvojau, kai buvo operuotas mano vėžiu sergantis žiurkėnas). Tos svajos tęsėsi iki tol, kol sužinojau, ko reikia, kad galėčiau skiepyti tuos gauruotus kudlius... Norint gydyti gyvūnus, gydai ne tik katinukus, keletą metų tenka braidyti mėšle ir kišti rankas karvėms į užpakalius. Tiesiogine tų žodžių prasme. Ilgus metus besitęsusi svajonė išgaravo, kaip dūmas. Taip nutiko ir su vaikais – užteko pažvelgti realybei į akis.
Tiek daug moterų susilaukia vaiko/ų, nes taip surėdyta visuomenė, joms taip liepia tėvai, skatina mamomis tapusios draugės ar vyrai, siekiantys gyventi „kaip visi“, tačiau neturėdamos pašaukimo vaikams, visiškai nesugeba jų auginti. Jų vaikai užauga traumuoti, nejautę motiniškos šilumos, neturintys emocinio ryšio su tėvais, patys nesuvokdami, kaip reikėtų auginti vaikus, bet tvirtai žinantys, kad jų BŪTINAI reikia.
Man nuoširdžiai gaila tokių žmonių ir tokių mamų, kurios galbūt nugyvena visą savo amžių taip ir nesuvokdamos, kad niekada nenorėjo vaiko. Lygiai taip pat gaila ir žmonių, norėjusių vaikų ir juos auginančių, tačiau gyvenančių nesibaigiančio pervargimo būsenoje. Neleidžiančių sau pailsėti, viską atiduodančių mažiesiems, atsiliekančių darbo rinkoje, neretai prarandančių ir karjerą. Draugų rate kalbančių tik apie vaikus, jų mažus pasiekimus, besiskundžiančių brangiais darželiais, pasakojančių apie maisto produktus, nuo kurių Tomukui paleidžia vidurius, tačiau Agnytei nedaro žalos. Besijuokiančių su kitais tėveliais iš „nuotykių“, kai ant puodelio atsisėsti išmokęs Tomukas fekalijomis išterliojo visą virtuvę, o Agnytė apvėmė mamos kostiumėlį, todėl į pokalbį dėl darbo ji nuėjo smirdanti. Prakeikti viršininkai darbo, aišku, nedavė. Įsidėmėkite, tai yra absoliučiai nejuokinga, neįdomu ir dar gerokai šlykštu. Taip, kad kartais besiklausant norisi pačiai viauktelėti. Man labai jūsų gaila, jei manote priešingai. Draugai jums, greičiausiai, to atvirai nepasakys, tik po truputį, po truputį, išbrauks iš gyvenimo.
Dėl pastarųjų šnekų ir temų kuo toliau, tuo labiau nesinori bendrauti su kai kuriais vaikų turinčiais jaunais tėvais. Ypač, jei mažylis – pirmas ir visa patirtis tėvams nauja bei, jų manymu, visiems itin įdomi bei aktuali. Tokių susibūrimų metu labiausiai laiką leisti mėgstu su vaikais. Nesupraskite klaidingai, vaikus aš labai mėgstu, jų atvirumas ir dar nesugadintas požiūris į pasaulį tiesiog keri. Jų pasitikėjimas ir žaismingumas galvą išvalo nuo sunkių minčių greičiau nei taurė vyno. Tad kur kas smagiau statyti fortą ar kapstytis smėlyje su pypliais, negu klausytis apie išmatų konsistenciją bei kvapą kalbančių jų tėvų. Vaikus aš myliu, tik nenoriu šalia jų būti kiaurą parą. Labai džiaugiuosi, kad mano aplinkoje yra žmonių, kurie vaikų temos neliečia, nebent būna paklausti. Draugų, mylinčių savo mažuosius, bet nekvaršinančių svetimų galvų tomis nesąmonėmis ir besidominčių pasaulio įvykiais, aktualijomis ar bet kokiais kitais dalykais. Tų, kurie gimus vaikams neprarado savęs.
Šiuo metu visi tik ir kalba apie skubančius žmones, greitą gyvenimo tempą, amžiną judesį ir užsisukimą nesibaigiančioje beprotiškoje skuboje. Ilgai nesupratau, apie ką kalbama, mat mano gyvenimas sudėliotas taip, kad skubėti beveik niekada netenka, o jokio beprotiško tempo irgi nepatiriu. Greičiausiai taip gyvena vaikus auginantys žmonės, lekiantys tarp darželių, mokyklos, būrelių, užsiėmimų, lavinimo pamokėlių, darbų, skalbimo, vakarienės gaminimo ir žaislų rankiojimo nuo ryto iki vakaro. Dar vienas „geras dalykas“, kurį atsineša kiekvienas pasaulį išvydęs bablys.
Tenka išgirsti ir pasakymų, kad bevaikės moterys nežino, ką praranda, nes tik susilaukus vaiko suprantama tikroji gyvenimo prasmė, atsiranda tikslas ar pajaučiama TIKROJI besąlygiška meilė. Galbūt, negaliu ginčytis. Bet lygiai taip pat nežinau, ką prarandu nepabandžiusi narkotikų, neįkopusi į Everestą, pėsčiomis neapkeliavusi Šiaurės ašigalio, nepagyvenusi laukinėmis sąlygomis Sibiro taigoje, nepadariusi dar galybės absoliučiai nereikalingų dalykų. Ir, galite būti ramūs, man dėl to visai neskauda širdies. Kita vertus, jeigu jūs neturite tikslo, nejaučiate gyvenimo prasmės ar tikros meilės, panašu, kad turite gana rimtų problemų ir vaiko atsiradimas nei vienos iš jų neišspręs.
Daugiau niekada nebenoriu girdėti frazės – kai turėsi vaikų, suprasi. Ne, nesuprasiu. Ir ne vien todėl, kad vaikų neturėsiu, bet ir dėl to, kad patirtis auginant vaiką ir dalykų supratimas – du skirtingi dalykai. Jei to nesuprantate, niekuo negaliu jums padėti.
