Tai kodėl tiek daug savarankiškų, protingų, stiprių ir lengvai nepastumiamų (ne svorio prasme) moterų Lietuvoje – vis dar (ar jau) vienišos? Kodėl šeimoje moteriai gavus aukštesnes pareigas ar pradėjus uždirbti daugiau už sutuoktinį, šiam susitraukia kiaušai ir neria pro duris neatsisukdamas?
„Moters vieta virtuvėje. Moteris nemoka už save restorane. Moteris privalo būti nuolanki. Vyrai – protingesni už moteris. Moteris negali būti tiesmuka. Boba su kiaušais. Karjeros kryptingai siekianti moteris – kalė. Toks pat vyras – gudrus ir apsukrus. Vyras išlaiko šeimą“, – tai tautosaka tapusios frazės, kartojamos moterims per amžius. Ir, lyg vyšnia ant torto, puikuojasi žavingasis „vyrai nemėgsta/vengia/bijo stiprių moterų“ pasakymas, tarsi verčiantis moterį rinktis – būk durna arba vieniša. Kito kelio nėra. Į stiprios, dažnai vadinamos vyriška, moters apibūdinimą dažniausiai įtraukiama finansinė nepriklausomybė, kuri bičus pašiurpina net tokiose situacijose, kai moteris per pasimatymą už kavą susimoka pati.
Finansų klausimas ieškant antros pusės Lietuvoje – itin aštrus. Pakanka vien statistikos apie tokias pat pareigas užimančių vyrų ir moterų atlyginimus, kad suprastum bendrą visuomenės požiūrį. Nors patriarchalinė santvarka po truputėlį traukiasi, pagrindinės jos idėjos buvo (daug kur dar tebėra) perduodamos iš kartos į kartą. Tad, turbūt nereikia stebėtis, kad nuo mažumės girdėdami, kaip privalo išlaikyti šeimą ir „partįsti mamutą į namus“, vyrai tai įsisąmonina, bando taikyti kasdienybėje, o susidūrę su kitokiu variantu sutrinka, pajaučia grėsmę savo peniškumui, tpfu, vyriškumui ir ima agresyviai ginti savo teritoriją. Žemindami daugiau uždirbančias partneres, įkišdami galvas į smėlį (susirasdami meilužę) arba susirinkę meškeres, riktelėdami „dasviduli“ ir trinktelėdami durimis.
Paklausinėjus vyrų, ar jiems imponuoja stiprios, nepriklausomos ir savarankiškos moterys, dažnas šiuolaikinis ir išsilavinęs man atsakė – žinoma! O kas čia gali nepatikti? Stipri moteris, klausiate? Tokia, kuriai nereikia duoti pinigų, užsidirba pati, sakote? Turi savo būstą, automobilį, gal net verslą? O taip, taip ir tik taip, krykštavo vyrukai. Nežinau, kokie vaizdiniai ar lūkesčiai sukasi jų galvose išgirdus tokį klausimą, tačiau realybė negailestingai vožia antru lazdos galu.
Pažinčių programėlėse kai kurie vyrai save vadina sapioseksualiais – žmonėmis, kuriuos traukia ir seksualiai jaudina intelektualios partnerės. Tiesa ne visai tokia. Jie nelabai supranta, apie ką kalba ir tokia tariama trauka tėra paprasčiausias jų vaizduotės vaisius. Kaip kokia Lara Kroft ar miss slaptoji agentė. Susitikus ir paaiškėjus, kad akis į akį susidūrė su protinga moterimi, jie susigūžia arba ima demonstruoti krūtinės raumenis, lyg rujojantys briedžiai. Atstato krūtinę ir imasi kalbėti apie savo automobilius, namus, pergales... Kartą net teko išklausyti seksualinių pergalių sąrašą. Išvardino skaičius, pozas, viešas vietas, vyresnių moterų patirtis, neapsakomą seksą su neištikimomis sutuoktinėmis... Ir viskas tik todėl, kad vyrukas nesugebėjo palaikyti intelektualaus pokalbio.
JAV atlikti moksliniai tyrimai pagrindė idėją, kad stiprios moterys vyrams patinka tik teoriškai. Pasak tyrėjų, tokios moterys vyrus paprasčiausiai gąsdina. Eksperimento dalyvių prašyta įvertinti situacijas su moterimis, kurios buvo stipresnės arba silpnesnės už juos, atliekant protines užduotis ir įsivaizduoti jas, kaip potencialias savo romantiškų santykių partneres. Dauguma vyrų į partneres pasirinko protingesnes už save. Antroji eksperimento dalis buvo jų susitikimas akis į akį. Stiprias partneres pasirinkę vyrai savo nuomonę kaip mat pakeitė ir ne tik kalbėdamiesi traukė savo kėdes toliau nuo moterų, bet ir neišreiškė noro su jomis daugiau susitikti ar apsikeisti kontaktiniais duomenimis. Ir nors tyrimo autoriai teigė, kad šią temą reikėtų analizuoti detaliau, padarė išvadą, kad dėl susilpnėjusio vyriškumo jausmo, potraukis moterims, kurios juos nugali, taip pat sumažėja arba išnyksta.
Panašus tyrimas buvo atliktas išanalizavus 4 tūkst. greitųjų pasimatymų, kai dalyviams buvo duotos 4 minutės pažinti galimą partnerį, o po to, įvertinti jo išvaizdą bei protą. Rezultatai buvo tokie pat – protingesnių moterų vyrai išsigando, nebent jos buvo itin gražios.
Eidama susitikti su draugais paauglystėje visada paskaičiuodavau kiek ir kokioms pramogoms turiu pinigų. Tiksliai žinodavau, prie arbatos galiu nusipirkti sausainiuką ar įdarytą pyragėlį. Kino teatre nusipirkti dėžutę spragėsių ar tik čiulpinuką. Niekas nepasikeitė ir suaugus einant į pasimatymus – noriu žinoti, kad esu saugi finansiškai. Skirtumas tik tas, kad dabar nebereikia žvilgčioti į sąskaitą ar piniginę žengiant per duris, esu tikra, kad pinigų turėsiu. Nors vis dar pasitaiko draugių, besijuokiančių iš tokio mano noro, esą, aš visiškai žiopla, kad už save noriu mokėti pati. Neturiu nieko prieš, jeigu kas nors pasisiūlo sumokėti už mane, tačiau atsisakau tokį elgesį laikyti savaime suprantamu, nes ir aš, ir vyras – savo pinigus uždirbame ir turime teisę spręsti, ką su jais veiksime.
Susitikus su vyru pirmą kartą nemandagu klausinėti jo apie pinigus, tačiau apie jo dirbamą darbą – mandagu ir net labai įdomu. Per vieną tokį susitikimą atlikau eksperimentą, norėdama patikrinti teoriją apie stiprias ir daugiau uždirbančias moteris bei vyrų požiūrį į jas. Apsikeitus pirmaisiais „chi chi, cha cha, koks geras oras šiandien“, ėmiau užvedinėti temas, kuriomis diskutuojant būtini argumentai, šiokių tokių faktų žinojimas ir nepakanka tik asmeninės nuomonės. Vaikinas nesimuistydamas vėlėsi į diskusijas, mano argumentus atremdamas savais, kas, tiesą sakant, labai žavėjo.
Apkalbant moterų ir vyrų atlyginimų skirtumus Lietuvoje, jis prasitarė manantis, kad būtų netikslinga skirtingoms lytims mokėti tiek pat. „O kodėl taip manai, jeigu darbas – lygiai toks pat, abu dirba toje pačioje įmonėje ir atlieka lygiai tas pačias pareigas?“, – paprašiau argumentuoti ir jam pradėjus atsakinėti supratau, kad iš pradžių buvęs žavesys lašas po lašo blėsta...
„Na gerai, o jeigu išlaikančio vyro nėra, moteris gyvena viena ir už viską moka pati, įskaitant taupymą, ar tada ji turėtų uždirbti tiek pat, kiek tas įsivaizduojamas vyras?“, – klausiu tikėdamasi tokia hipoteze priversti pažįstamąjį bent sekundei suabejoti savo įsitikinimais.
Nope. Įsikirtęs savo, kaip už žąslų tempiamas asilas: „Jeigu nėra vyro, tai ji tiesiog „atsilupusi“, kad negali susirasti, nu ir pati kalta. Eik eik, ką jau ten pritaupys gyvendama viena. Juk kosmetika, kavinukės, vynelis su draugėmis, masažiukai, SPA, kirpyklos – viskas kainuoja. Tikrai nemanau, kad darbdavys turėtų mokėti už manikiūrą“. „Pala pala, tai sakai, kad darbdavys turėtų mokėti už vyro barzdos meistrą, o jei jis dar ir manikiūrą darosi? O jeigu moteris nesilanko SPA, bet dalyvauja raliuose ir jai reikalingi brangūs automobiliai? Nu gerai, paskaičiuokim, kiek tu išleidi savo pomėgiams kas mėnesį ir kiek uždirbi? Ir ar moters neturintis vyras nėra „atsilupęs?“ – šokau į nepatogių klausimų tiradų pusę ir įdėmiai įsistebeilijau į tankiau mirksėti pradėjusias akis.
Tradicinių išlaidų supriešinimas davė norimą rezultatą. Tylos minute pagerbėme tuos, kurie žino, kur moters vieta, kol galiausiai prabilo: „Gerai, gal tu ir teisi, nėra svarbu, kur išleidi pinigus, bet vyras vis tiek turi uždirbti daugiau ir jeigu jis neturi partnerės, reiškia, siekia karjeros ir pats taip pasirinko. Be to, juk gamtos taip sutverta, visi patinai neša maistą patelėms ir jaunikliams gamtoje, žmonės irgi turi taip daryti“. Ir tada įvardijo, kiek uždirba bei kam kiek išleidžia. Pagauta azarto nesusilaikiau, prunkštelėjau ir pasakiau, jog aš gaunu dvigubai daugiau nei jis.
„Pagal tavo įsitikimus išeitų, kad su mažesne alga negalėtum išlaikyti šeimos, jeigu ją sukurtum su daugiau uždirbančia moterimi“, – jau tampiau likimą už ūsų...
Dar kurį laiką padiskutavome apie jūrų arkliukus, pingvinus bei Atlanto mormonus, pusmečiui išlekiančius ir paliekančius nors ir vienintelę gyvenimo partnerę, bet visgi, paliekančius. Sutarėme, kad yra dalykų, kuriais nesutariame ir radome įdomesnių bendrų temų. Tačiau, regis, pajamų skirtumo ir šeimos išlaikymo jis nepamiršo.
Pasibaigus pasimatymui pasiūliau pasidalinti sąskaitą, vyras tarsi ironiškai pasišaipydamas iš mano didesnės algos pasiūlė „tai tu gali sumokėti, vis tiek uždirbi daugiau“. Sumokėjau. Tai buvo vienintelis mūsų pasimatymas.
